Apė berno septynių metų algą

Buvo bernas pas gaspadorių septynis metus, algos gau' už septynis metus miežio grudą ir maišą; jis insįdėjo miežio grūdą in maišą ir aina. Atūjo in vieną dvarą apsinakvojo; an ryt klausia tas ponas: „,ką tu Če neši šitam maiše?" Sako: ,,aš če nešu septynių metų algą." "Tas pons sako: ,,na, parodyk." Jis, pajomęs maišą pakrėt6 — išpuol6 viens miežio grudas — ale ten vaikščiočiojo kurkinas, tas kurkinas tą grudą prarijo. ,,Na, dabar kas bus? suvėdė mano septynių metų algą!" o pons sako: „na, tai ką aš dabar darysu — imk, veskis kurkinę." "Tas bernas tą kurkiną — in maišą ir aina. Atėjo in kitą dvarą, apsinakvojo, tą kurkiną pasileido iš maišo, o ten buvo avinas stuboj sidabrinėm vilnom, o mašna auksinė. 'Tas avinas pribėgęs prie to kurkino, davė ragais ir užmušė. Dabar sako tas bernas: „kas dabar bus? mano Septynių metų algą užmušė." — ,„N'o,tai ką aš dabar darysu? veskis tą aviną," prataro ponas. Pajemė tą aviną už ragų ir vedasi. Atsivedė in pirtį, tą aviną paliko, o pats užsilipo an aukšto. In tą syk ateina trys mergos maudytis in pirtį, pamatė, kad toks gražus avinčlis, tuo viena prie vilnų, kad sidabrinės vilnelės, o viena prie mašnelės tuo čiupinčt, kad labai graži, auksinė. Kaip tik nagus prikišo, teip ir prilipo; vedasi tas bernas aviną, ir tos trys mergos nuogos aina paskui. Atvažuoja ponas, rukydams pipkį; pamatęs, kad tokią dailią baiką vedasi: ,,na, sako, aš tik tą jų baiką išskyrsu." Jis karštą pipkį prikišo prie subinės mergai, pipkis prilipo, prie pipkio — ponas, ir vedasi visus. Pamatė velnias su didele mašna, kad vedasi tokią dailią baiką, šoko tas velnias, šoko in vidurį, mįslydams išskyrtie, kaip šokoin vidurį ir tas liko. Dabar vedasi jau jisvisus. Teko jam vestis per vieno gaspadoriaus kiemą, o tas gaspadorius vetė žirnius; pamatė, kad tiesiok atsiveda per klojimą, jis nespėja prašluot žirnius, pamatė, kad to velnio labai dide- 16 mašna velkasi, sako: ,,jis su taį mašna man nušluos žirnius." Jis pagrieb6 už mašnos, sako: ,,pernešu per klojimą," kaip tik pajėmė už mašnos, ir tas jau aina. Ale atėjo tas bernas pas karalių; teko jam ait pro pakajus, o to karaliaus duktė sirgo ir jau ją nieks neapsijėmė išgydyt; pamatė, kad tokia daili baika, suriko: „teti, tėti, žiurškit, kas če ateina?" Emė juoktis; kaip tik prasijuokė — ji gerklėj turėjo skaudulį — tas jai skaudulis, kaip prasijuokė, truko gerklėj ir ji pasveiko, o tas karalius davė jam daugybę pinįgų už išgydymą dukters. Jis jau paleido savo muziką ir su tais pinįgais jau jis gražei gyveno. (No Pijušo Ivanaucko iš Ožk.)