Apė vieną velnią ir meškas

Kitąsyk gyveno toks ukinįkas, o triobos labai buvo menkos, ale jis sumislijo persikelt in kitą daiktą, kad jam an to daikto labai nesived8ė gyvenimas: tai gyvuliai neatsiaina, tai pelės javus, budavo, suvėda. Tai jis pasistat6 an kito daikto triobas, ale stubą pastatė an tokio daikto, kad negalėjo ten naktji butie — budavo vaidijasi. Ale sykį atsived6 meškinįnikai dvi meški ir apsinakvojo pas tą ukinįką; tas ukinįkas nieko nesak6 jėm, sako: ,,meškas galit ant nakties suvestie in stubą — mes toj stuboj negulim, tai galės nors meškos šiltai išsimiegotie." "Tie meškinįkai su akvata tais meškas suvedė in tą stubą ir uždarė, o tie meškinįkai visgi žmonės, sugulė prie žmonių. Kaip tik gerai suteme, atėjo velnias in tą stubą, atsinešė žuvų ir kepa, ale kaip tos žuvys an ugnies pakepusios, pasmirdo, meškos suvuodę ateina pas tą velniuką, ir ima žuvį, o tas velnias tai meškai — šakaliu per leteną; tai meška suniurnėjo užpykus. Jis iškepė daugiau, toj meška ir vėl vieną griebė — tas velnias gerai užsuko su šakaliu tai meškai per leteną. Toj meška perpykus kaip grieb8 tą velnią — sumalė in smulkius miltus! "Tie meškinįkai tais meškas išsivedė an rytojaus o tas velniuks išgązdįtas no meškos, jau daugiau neatėjo in tą stubą, o tas ukinįkas nieko nežinojo apė tokias baikas; toliau ramei jau galėjo gyvętie, ir daugiau niekad tas velniuks neatėjo n6 pažiurūt. Ale sykį nuvaževo tas ukinįkas in girią medžių; jam po girią bevaikščiojant, patinka tokį žmogų, o tas žmogus tai buvo tas pats velnias, pasivertęs in žmogų, katras toj stuboj to ukinįko vaidininosi; priėjo prie to ukinįko, klausia: „ar pas tavę tos katės yra?" Tas žmogus mislija, kas če butu per kates, kurių jis klausia, ale jis graita susiprato ir sako jam: „katės tai vis yra, ale kiek jau jos katukų turi!.." — „Tai jau aš neisu pas tavę daugiau; aš ten po tavo

pečium turu katilą pinigų, tai aš, budavo, ateinu kas

nakt saugot pinįgų. Sykį aš atsinešiau žuvų ir kepiau,

tai tos tavo katės šm6 no manęs žuvis, aš joms su malka uždaviau, tai kaip jus manę sumalė, kad aš vos galėjau sugryžtie in pragarą ir dabar aš tavo tų kačių bijau; tuos pinįgus jau tu gali išsiimtie, o man atnešk če in šitą girią katilą — man katilas labai reikalingas." Tas ukinįkas sugryžo namon, pažiuri po pečium — rado katilą pinįgų; pinįgus išpylė sau, o tą katilą nuvežė in tą girią ir pametė — nežinau, ar tas velnias tą katilą pajėmė, ar kits koks žmogus, o tas ukinįkas jau buvo gana turtingas. (Nog Barono iš Bartnįkų.)