Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Senovėj, kada daug velnių valkiojosi an žemės, viena ukinįkė nuvėjo iš upės žąsukų pargitie, nes pakilo baisus debesys. Kada ji atėjo prie vandens, pakol ji tais žąsis išvaikė iš vandens, jau debesys artyn užtraukė. Ale jai besivarant no-tos upės, žiuri — atbėga toks juodas ponaitis ir sako: „kur man bėgt, kur man dingt? neturu kur pasidčtie!" "Toj moteriškė persigando, o taą juodasis vel rekia didžiu balsu: ,,kur man dingt?" O ta moteriškė atsipeikėjus sako: ,„kad neturi kur pasidėtie, tai lįsk in šitą upę...." Tas ponaitis kaip tik spejo in upę, tuo — sugriovė, žužaibavo, tai kad trenkė perkunas, tai net vanduo iš upės išsiliejo an krantų, po tam jau daugiau ji nieko nemate. (Vo Piliubeitienės iš Ožkabalių).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Lietuviškos pasakos yvairios · 4 dalis, 1905, Nr. 83
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
