Apė girios sargą, perkuną ir velnią

Vilkaviškio paviete, Gražiškių parapijoj, Vidgirių girioj, buvo sargas. Ale sykį tas sargas be vaikščiodams po girią, išėjo in Graužinių kraštą, o iš vakarų pakilo debesys su griausmu. Ale jam bestovint, susyk iš po akmens iššoko toks vokietuks ir šoka an akmens. Ale tas sargas mįslia: kas če butu, če ne kitaip, kaip če velnias šoka. Jis insidėjo in muškietą sidabrinį pinigą, o pamieravęs kaip davė, tai tik smala an akmens pasiliejo. Jis, nuvėjęs toliau in girią, patiko tokį virą didelį su rūda barzda; sako: „tai dėkui tau, ką tu mano nevidoną užšovei; aš jį visą vasarą negalėjau iš po to akmens iškrapštytie, už tą geradėjistę aš tau duosu šruotų ir parako, kad tau užteks, iki tu gyvas busi ir tau joks šuvis nenuveis tuščiom, tikšk manim, kaip aš perkuns asiu." Tas sargas to parako neišbaigė, pakol gyvas buvo ir niekad tuščiom šuvis nenuvėjo. (No Viganaucko, Ožkabal.)