Apė vieną medinčių, kitų perkunas padarė karaliaus entu

Buvo toks gaspadorius, jis turėjo du sunu: viens buvo linkęs prie gaspadorystos, o antrasis turėjo baisų

norą prie medžioklės, dėlto tevas jam jo amatą ir negyna. Pirko jam tėvas muškietą gerą ir, budavo, jis vaikščioja ir gaudo laukinius žvėris ir paukščius. Ale sykį, jam be medžiojant pagiriais, pradėjo kilt debesys ir 6m6 griautie; pakilo zuikis, jis jį pašovė, o tas zuikis an trijų kojų — in girią, jis paskui tą zuikį: tas zuikis jam ten kur užsisl6Gpė. Jis to zuikio beješkodamas, at8- jo prie tokio didelio aržuolo pakelia galvą aukštyn, žiuri — tam aržuole skylė, o iš tos skylės išlindęs šuniuks ir kraiposi: kaip tik sužaibuoja, sugriauja, tas šuniuks šmakšt in tą skylę, kaip nustoja griautie, tai vel iš tos skylės išlenda katė ir tamposi prieš debesį, kaip tik sugriauja, tai toj kat6 šmakšt in skylę, kaip nustoja griausmas, tai vel išlenda juodvarnis ir plezdena sparnais, kaip tik sugriauja, tas — in skylę. Dabar jis žiurė', žiurė', mislija: ką če darytt Jau jis mato kad tai velnias mečijasi prieš debesį, o jau jis buvo girdėjęs, kad su sidabru gali velnią užšautie. Jis kišeniuj tūrėjo sidabrinę timpą: jis em6 tuo' in burną, su dantimi sulankė, insidėjo in muškietą ir laukia. Ale iš tos skylės išlindo katė; jis, pamieravęs, kaip davė, tai tik smala pasiliejol Nuvėjo debesys, nusipagadijo, jau jis aina iš girios. Patiko tokį senuką su muškieta; sako tas senuks: „dėkui tau, vaikeli, ką tu tą mano nevidoną užmušei; aš jį vaikau jau kelintas metas, o vakar aš jį atsivijau net iš Prancuzijos in tą girią ir vel če in to medžio skylę inlindo ir nieko negalėjau su juom paveiktie. Už tai aš tau, vaikeli, duosu šitą muškietą, kad ką tu pa- Isįslysi, tai ir nušausi, o kad ir prieš tavę stotu didžiausia galybė karališkų kareivių, tai ir vienu šuviu nukirsi visus." "Tas medinčius padėkavojo tam senukui už tą jo dovaną; tas senuks nuvėjo sau, .o tas medinčius mįslija sau: kad aš dabar turu šitokią muškietą, ką gi aš veiksu če su jai? aisu in svietą vandravot. Parėjo namo", atsisveikino tevus ir brolį ir iškeliau'. Ejo, ejo, nuvėjo in tokią kunigaikštystę, nuvėjo in to kunįgaikščio miestą; užėjo in vieną karčemą, kaipo keleivis, ten apsinakvojo. Ten jėm bešnekant, tas šinkorius sako: ,,pas mūs, mūsų kunįgaikštystej viskas butu gerai, ale kad če toks ir toks karalius jau baigia musų kunįgaikštį mušt, jau visai baigia kareiviją." — „„N'ale kastai tam jus" kunįgaikščiui, kad jam teip nesiveda? aš tą karalių viens apkariauče.'' — „Na, ar tu galėtum teip vajavot?" — „Gal6če." "Tas šinkorius tuo davė žinią, kad atsirado keleivis, kuris noretu padėi kunįgaikščiui pamuštie neprietelių; tas kunįgaikštis pavadino tą keleivį ir klausia jo: „ar tu galetum padėt man pamuštie neprietelių?'? Sako: ,,„galeče.'' — ,,Jei tu tai man padėetum, tai tu gal6- tum butie mano žentuų," ir tuo iškeliau' prieš neprietelių. Ano karaliaus kaip stovėjo daugybė kareivių, jis iš tos muškietos kaip šovė, anie visi neprieteliai — negyvi! Da tas karalius surinko stiprybę savo, atėjęs stojo priešais — tas vėl visus nuskynė. Matydamas kara- "lius, kad jau tik vienas liko, pasidavė gyvas in jo rankas. Po tų muštynių tuo jis upsiženijo su to kunįgaikščio duktere ir valdė abi žemes. Toliau parsikvietė savo tevus ir laimingai karaliavo su tai muškieta. (Vo S. Krantaičio iš Bartinįkų).