Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Buvo toks ukinįkas, jis turėjo sunų, tą sūnų sumisslijo apženyt. Tas sunus nuvažeu' pas mergą, ten jau užtiko, davė užsakus ir jau — vesiailia. Nuvaževo an šliubo; po šliubui važuoja pas mergą; be važuojant jaunikio arkliai puol6 ir — negyvi. Tas piršlys tuo pajėmė botagą ir aina in mergos teviskę, o atėjęs kirto rimbu mergos momai per kaklą ir sako: ,,„kad pasipiovei arklius, tai dabar aik dantimi lupt." "Toj boba tuo, visą vesiaili4 pametus, nubėgo ir lupa dantimi. Tos mergos tevas pajutęs, kad jau bus blogai, nusiuntė savo porą arklių, o toj merga em6 prašyt to piršlio, kad jau motiną paleistu no to darbo; piršlys jai kirto rimbu per kaklą ir ta jau nuslukino namon. Sako, kad kita syk, jaigu piršlys nieko nežinodavo, tai negalėdavo visai in piršlius aitie. (NMog On. Paliuliutės iš Ožk.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Lietuviškos pasakos yvairios · 4 dalis, 1905, Nr. 90
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
