Apė raganas ir vaiką

Viens ukinįkas turėjo sunų; tas vaiks žiemą, buūdavo, bėga an ledo čuožt. Insižiurėjo ragana, kad tas vaiks čuožia, toj ragana atėjus su maišu an ledo sako; pačuožk čužinėlį, slidus ledelis, tas vaiks kaip pačuožė, teip tiesiok in maišą, o toj ragana su maišų nunešė jį namon, užkalė in bačką, ir peni riešutų branduoliais. Kada jau mįslijo, kad jau bus riebus, sako dukterei: pakurįk pečių, iššmus iš bačkos gražei apmazgok ir iškepk, o aš aisu seserį pasivadyt an baliaus." Teip tuo toj' duktė pakurino pečių, jį, iš bačkos iššmus, apmazgojo ir sako: ,„dabar padėk galvą an kulbės," o tas vaiks sako: ,„kad aš nežinau, kaip padėt, tu man parodyk." "Toj duktė atsigulė6 parodyt, tas vaiks pagriebė kirvį ir nukirto tai raganiukštei galvą. Tuo tą galvą paguldė in lovą, o tą raganiukštę pakepęs in pečių, pats išbėgo; o toj ragana su sesere perėjo, žiuri — duktė guli lovoj, tą kepsnį išsijėme iš pečiaus, 6da ir sako: ,,kelkim dukterį," o toj ragana sako: „tegu miega, matai, kiek ji truso turė', kol apsitruse." Jau tos raganos pačdė: ,,ale, sako, jau per ilgai miega, tegu aina jau val zyt — tokia minkšta mėsaitė." O kad atvertė patalus, žiuri, kad tik viena galva. ,,Na, sako raganos, jau tas

nevidonas mano dukterį iškepė — vykim, mes jį pagaušim.'? "Tas vaiks pamatė, kad raganos atsiveja, jis insilipo in didelį medį; tos raganos iš medžio jį išimt negali. Nubėgo namon viena kirvių, tuo atnešė kirvius ir kirst. Kerta, kerta — jau visai nedaug turi; ale atlekia gulbių pulkas, tas vaiks sako: ,,„gulbelės-seselės, sumeskite po plunksnelę, aš leksu in savo tėvo dvarą." Tos gulbės sumetė jam po plunksną, jis tom plunksnom apsikaišęs — purpt ir išlėkė ir parlekė pas tėvą. (og Juozo Šinkevičiaus iš Ožkab.)