Apė raganą ir Lukošiuką

Bnvo toks žmogelis, jis turėjo sunų. Ale kaip kitą syk, budavo, raganos vaikus vagia, bijodamas, kad nepavogtu, padar6 tokį luotelį ir paleido an marių, o teip jam prisakydama, kad kitaip neatplauktu, kaip tik šiteip šaukiant: „atplauk, atplauk, Lukošiuk, aš tau duosu baltus marškinėlius ir raudoną kaspinėlį," tai, budavo, kaip reikia paduct valgio, tai, budavo, pašaukia at- 6jus, motina, sako: ,atplauk, atplauk, Lukošiuk, aš tau duosu baltus marškinėlius ir raudoną kaspinėlį,'' tas vaiks budavo atplaukia: paduoda jam valgį ir jis vėl nuplaukia. Jau tas vaiks užaugo in piemenuką. Išgirdo ragana, kaip toj motina šaukia: ,„atplauk-atplauk, Lukošiuk", ale ji storiau šaukė; tas vaiks suprato, kad tai ne jo motina, sako: „tu ne mano motina — mano motina su viena ranka." '"Toj ragana nubėgo pas kalvį: „kalvi-kalvi, nukirsk man vieną ranką." Tas kalvis nukirto raganai ranką. Jau ji be rankos, nubėgus pas mares, ir vėl šaukia: ,,atplauk-atplauk, Lukošėli, aš tau duosu baltus marškinčelius ir raudoną kaspinčlį," tas vaiks sako: „mano motina su viena koja, tu ne mano motina." "Toj ragana nubėgo pas kalvį: ,kalvi-kalvi, nukirsk man vieną koją," tas kalvis nukirto taj raganai koją. Toj ragana atšokau' an vienos kojos pas mares: „atplauk-atplauk, Lukošėli, aštau duosu baltus marškinėlius ir raudoną kaspinčlį," tas vaiks sako: ,,tūu ne mano motina, mano motina su viena akia.“ "Toj ragana tuo nubėgo pas kalvį, sako: ,,kalvi-kalvi, išdurk man vieną akį; tas kalvis tuo jai išsvilino akį. Toj ragana atšokau' pas mares ir sako: „atplauk-atplauk, Lukošėli,

aš tau duosu baltus marškinėlius ir raudoną kaspinėlį.'' Sako tas vaiks: ,,„mano motina ploniau šneka, tu ne mano motina.'' "Toj ragana, tuo nubėgus pas kalvį, sako: „„kalvi-kalvi, paplonyk man liežiuvį," tas kalvis jaj paplojo liežiuvį. Ji nubėgo pas mares ir vel šaukia: „jatplauk-atplauk, Lukošiuk, aš tau duosu baltus marškinėlius ir raudoną kaspinčlį;" tas vaiks negali tos raganos atsigintie, sako: ,,mano motina be galvos — tu ne mano motina." 'Toj kvaila ragana, norėdama tą vaiką paimtie, tuo nubėgo pas kalvį, sako: ,,„kalvi-kalvi, nukirsk man galvą;" tas kalvis nukirto tai raganai galvą ir ji tuo pastipo. O kada dažinojo, kad jau ragana pastipo, tą vaiką parsigabeno namon ir jau laimingai užaugo pas tevus. (No J. Šinkevičiaus iš Ožk.).