Apė du broliu išmintingu ir vieną kvailį

Buvo kitą syk du broliai išmintingi, o vienas kvailas; j6 sykį sumįslijo ait vandravot in svietą. Kelevo vieną dieną, kitą, niekur nieko jė nepriaina; priėjo namus. Tų namų gražus sodas ir obuolių daug tenai yra — jau j6 neiškenčia valgyt: jė nuvėjo in sodą ir krečia obuolius — o tai buvo raganų namai. Išgirdo tos raganos, kad kas krečia obuolius, išbėgę pagavo juos visus tris ir uždar6 in kletį — o tos raganos, kad tik kokį, budavo, keleivį pagauna, tai peni ir kepa. Davė jėm riešutų krimst ir pieno gert; sako — no tokio pieno geriausia žmonės tunka. Ale jau juos pašer6 kiek ned6- lių, šnekasi tos raganos, sako: „jau šendė' vieną kepsim." Prikurino pečių; dvi raganos išlškė, o viena atėjo pas klėtį, sako vienam: „iškišk pirštą per rakto skylutę," tas viens iškišo pagaluką; toj ragana inpiovė, sako: ,,da tas kudas;" iškišo kits pagaluką, piovė, sako: „„ir tas da kudas." Sako: „iškišk tu trečias," tas kvailys iškišo savo pirštą, toj ragana inpiovė, sako: ,,jau tas geras." "Tuo atidar6 duris, atsivedė tą kvailį, sako: „B6sk ant ližės." Tas kvailys sako: „kad aš nežinau, kaip? tu man parodyk." 'Toj ragana atsisėdo an ližės, 0 tas kvailys — šust ją in pečių! tuo uždarė ir iškeps toj ragana, O jis raktą pajėmęs, atsirakino duris, vel nuvė' pas anuos brolius. Tos raganos parlėkę suvėdė pečianką. An rytojaus jau jos rokuoja, kad tik du yra klėpr

tij' tai jos no dviejų reikalauja ir iškišimo pirštų: iškišo viens pagaluką, inpiov6ė peiliu, sako: ,,da tu kudas; iškišk tu." Tas kvailys iškišo pirštą, ragana inpiovė, sako: ,,na, tu jau riebus — aik šen!" Atsived6 in stubą, sako: ,,sesk an ližės," o jis vėl sako: ,,„kad aš nemokū, tu man parodyk." "Toj ragana atsisėdo, o tas kvailys pagriebęs — šust in pečių! uždarė ir tą iškepė. Parlškė toj viena ragana, sako: „kas tai, kad seserys teip ilgai neparlekia?" Nesulaukdama seserų, pati suvėdė. An rytojaus nesulaukia anų, o jau žino, kad jau tik viens klėtij. Atsived6 vel tą kvailį — pečius prikurįtas, sako: ,,sesk an ližės," o jau jam toj liž6 paprasta brasta; sako: ,,kad aš nemoku, tu man parodyk." "Toj ragana atsisėdo an ližės, o tas kvailys — šust in pečių, uždarė ir iškep6 tą paskutinę raganą. Atėjęs pas brolius sako: ,,na, jau dabar aime — jau visas raganas iškepiau." Dabar j6 nieko gero tuose namuose nerado; tas kvailys nusikabino klėties duris, ir aina j6 toliau. Priėjo girią, užpuolė jau juos naktis, j6 turi girioj nakvot. Bijodami, kad juos žverys nesučstu, tai j6 sulipo in aglę, o tas kvailis ir duris invilko in tą aglę. Naktij atvaževo devyni žmogžudžiai su ginklais, sukurė ugnį ir skaito pinįgus, o tas kvailys sako: ,,jau durų neišlaikau," o tie jo broliai: „tik susimildamas laikyk, nes žmogžudžiai mus užmuš." — ,„Ale jau nedalaikau" — ir paleido tais duris. "Nos kaip subrozdėjo per šakas, tie žmogžudžiai persigandę pabėgo, sako: ,,„bėgkim, dangus an mus griūva!" O tas kvailys išlipo iš aglės, pagriebė jų muškietas ir nušovė visus. Paskui jė pajėmė visus pinįgus, parsigabeno namon ir turtingai gyveno. (No S. Krantaičio iš Bartn.)