Apė vieną brolį, kurs savo seserį vestie norėjo

Buvo dvylika brolių ir viena sesuo, ir turėjo jė visi atskyrium po kambarį, ale tas viriausias brolis sumįslijo ženytis. Jis visur išvažinėjo po visą pasvietį ir nerado tokią gražią mergą, kaip ta jų sesuo, o toj sesuo buvo labai graži: saulė buvo kaktoj, o meno pakaušij. Sako tas brolis: „ženykimės mudu," o toj sesuo sako: „Kap mudu galim ženytis, kad mudu broliai?“ Sako: važuok tu, jėškok sau mergą ir ženykis."" Tas brolis išvažeu', važinėjo po visą svietą, o nerado tokios, kaip jo sesuo. Parvažeu' namon ir sako seserei: „neradau to kią kaip tu — turim mudu ženytis" ir tuo padavė užsakus. Jau susireng6 vesiailią ir jau važuos an šliubo. Ką ji daryst Nuvėjo in klėtį, rengiasi ir verkdama teip šneka, sako: „skyrkis, žeme, skirkit6s grindys aržuolinės, skyrk ir manę, Dievulčli, jauną no brolelio." Atėjo jau ją broliai šauktie, jau turi aitie važuot; atėjo pas vežimą, sako: ,,„da žiedą pamiršau klėtij." Ji nuvė jo paimtie žiedą, duris užsirakino, mauja žiedą ir vėl tep kalba: „skyrkis žeme, skyrkitės grindys aržuolinės, skyrk ir manę, Dievulėli, jauną no brolelio." Su syk prasiskyrė grindys ir ji nuvėjo, o tie broliai laukė-laukė, nesulaukia ateinant. Atėjo pas klėtį — užrakįtos durys; atplėšė duris, jau klėtis tuščia, sesers nčra ir jau po vesiailiai. O ji rado tokį taką, tuom taku ėjo, 6jo, priėjo tokią stubelę, inėjo in tą stubelę, rado kitą tokią paną tokio gražumo, teip kaip ji. Sako: ,,manę ragana če atneš6 ir sau už dukterį; ale tu če ko atėjai? parlūks ragana, tai tavę sudraskys, o ne po ilgam ji parlška" Anoj" pana aptep6 ją rukščia ir pavožė po duonkubiliu. Ale parlšks toj ragana, sako: „kas če smirda žmogienai" o toj pana sako: ,,kas če amirdės, gal turi kur už žando kokią žmogaus kulšį?" Sako ragana: „pažiuršk, vaikeli, ar ne rasit" "Toj pajemė kačergą, pamaišė po snukį, ištraukia žmogaus kulšį. „Dabar, sako, duok man pietų." Padavė — pačdė: „dabar, sako, vaikeli, aš išjosu an septynių menesių." Užsėdo an piestos ir išjojo, o toj pana pajėmė šepetį ir abrusą ir jodvi — bėgti no tos raganos. Ale toj ragana pajuto, kad jau jos bėga, jau jai ne do kelionės: ji jais — vyt! Tos pamatė,

kad jau ragana atsivoja, toj pana metė šepetį, iš to šepeėčio pasidar6 giria tokia tanki, kaip tas šepetys. Atbėgo pas tą girią, negali ji perlįst! Nubėgo namon, ataineš6 kirvį, išsikirto taką, nenor kirvį palikt, kad kas nepavogtų, nunešė kirvį namon, atbėgus perbėgo per tą girią. Anos mato, kad jau jais pavys, toj pana metė abrusą; iš to abruso pasidar6 neužmatomos jurės! At-

Iškus toj ragana an piestos mato, kad jau pereit negali,

sako: ,,lak, piesta, vandenį ir aš laku, lak, piesta, vandenį ir aš laku," belakdama ir truko, o tos panos parėjo

in tą kletį, grindys — negali išeitt Em6 rėkaut, šU-

51) kaut; atėjo brolis, atlupo grindis, ir jos in6jo in klėtį ir sako ji savo broliui: ,,tu teip ilgai jėškojai sau mergos, o neradai, o aš tik išėjau ir radau tau mergą." Paskui tuo tas brolis su taj pana apsiženijo ir gražei gyveno. (No Matulaičio iš Gražiškių).