Apė močeką-raganą ir jos podukrą

Buvo toki senukai, jė turėjo karvaitę, kalaitę ir mergaitę. Ale toj motina numirė, tas tevas tos mergaites vedė kitą pačią, raganą su trim dukterim; iš tų dukterų viena buvo su trim akimi, antra su šešiom akimi, o trečia — su devyniom, o akys visų buvo teip kaip torielkos. Dabar toj močeka pradėjo tą savo podukrą neužkęstie ir pradėjo jai darbus uždavinet: padavė toj močeka jaj pakulų kuodelį, sako: ,,„suverpk šitais pakulas, išverpk šilkų tolkutes, pakol aš pareisų,“ - o paliko tą triakę ją saugot. Dabar ką ji daryst kaip ji iš tų nuobrukų išverps šilkust Aina verkdama pas tą karvę, apsikabino tą karvę ir, verkdama, pasakoja jai savo darbą, o toj karvė prašnekėjo, sako: „tu neverk, aik tik tu tą triakę rasi galėsi užmigdįt." Atėjo pas tą triakę, toj sako: „kad tu nepasakytum motinai, tai aš biskį gulče." — „„Aš nesakysu da ir pasupsu." Toj triakė gulė, o šita supdama dainuoja: ,,čiuūčei, liulei vieną akelę, čiučei, liulei kitą akelę, čiučei liulei trečią akelę." Užsupo ir užmigo, o toj mergina tuo su tom pakulom nubėgo pas karvę, sako toj karvė: ,„kišk man in ausį pakulas, o iš kitos išsitrauksi šilkų tolkutes." Toj inkišo in ausį pakulas, iš kitos ausies ištraukė o jau gražią šilkų tolkut. Pajėmus tą tolkutę nubėgo tą triakę pabudįt, kad ragana parlėkus nerastų ją miegant. Parlekė ragana, klausia: ,„o ką, ar suverpei?" — ,,Jau'' — padavė jai

šilkų tolkutę. ,„Na tai gerai; rytoj gausi kitą darbą." Ant rytojaus sako taj merginai: dabar iš tų šilkų išausk staltiosę su konogražiausiom kvietkom;" paliko jau tą su šešiom akimi saugot, o pati išlėkė. Ale toj šeškė sako: „„kad tu nesakytum motinai, tai aš biskį gulče — ale kad mano daug akių tai visas negaliu užmigdyt." Bako: „„tu gulk, aš tavę pasupsu." Toj atsigulė, o šita em8 supt ir dainuot: ,,čiučei liulei vieną akelę, čiučei

liulei antrą akelę" ir t. t., pakol visas užmigdė. Kaip

jau tik užmigdė, teip ji verkdama — pas tą karvę; toj

karvė vėl prašnekėjo, klausia: ,,ko tu verki?" Sako: šendie ragana uždavė, kad iš šitų šilkų išausčia konopuikiausią staltiesę." — ,, Neverk; suk man tą tolką ant ragų." Toj tuo užsuko — o kad pasidarė graži staltie- Re, kad negali atsižiurėt'! Tuo nubėgus pabudino tą šeškę. Parlekia ragana: ,,o ką, ar išaudei?'' — „Jau“ ir padavė tą staltiesę raganai. ,,„Na, gerai, kad tokią gražią staltiesę išaudei; rytoj gausi kitą darbą." Ant rytojaus sumaišė du gorčiu aguonų ir du gorčiu pelenų, sako: „tu dabar išrinksi, pakol aš sugryžšu, o taj devynakei insako: ,,tu turi daug akių, tai tu ją saugok, kas jaj tą viską padaro." '"Ioj ragana išlėkė sau, o toj mergina vėl migdo tą devynakę: ,„,supo-supo, migdė-migdė, aštuonias akis, o devintą negalėjo užmigdyt — ta žiuri ir žiuri. Na, ką jau ji darys kad ir žiurit Ta akis žiuri — aina ji pas tą karvę; taj karvei padavė, toj puster6jo — atsiskyrė sau aguonos ir sau pelenai. Toj devynakė pamatė, kad tai toj karvė jaj viską tai daro, sako: „palauk, mes tą biaurybę papjausim." "Toj mergina išgirdo, kad jau ją pjaus, nubėgus taj karvei pasakoja ir verkia. Prašnekėjo karvė, sako: ,„kad ir manę pjaus, tai tu nors prašykis žarnų darinėt, o kad nuveisi darinet tai rasi knįgose mano aukso žiedą ir pusę obuolio, tai tu tą žiedą pakask vienoj pus6j vartų, o tą pusę 0- buolio kitoj pusej vartų. ' "Kaip tą karvę papjovė, sako toj ragana taj merginai: „„aik tu, biaurybe, nors žarnas išdarinėk, — per tavę tą .karvutę turėjom papjautie." Toj mergina nuvėjo su žarnom pas vandenį, pirmiausia žiuri knįgose — teip kaip toj karvė sakė, teip ji ir rado žiedą ir pusę obuolio; tą žiedą pakas6 vienoj pusėj vartų, o tą obuolį kitoj pusėj vartų. Ant rytojaus atsirado vienoj pusėj vartų obelis su labai gražiais obuoliais,

93 |

o kitoj pusėj — vino šulnys, ale kad nor tos raganos pasiskint obuolių, tai toj obelis kelia šakas aukštyn — negali pasiekt n6 vieno obuolio, o kad norčtu pasisemt vino iš to šulnio, tai tas vinas nusileidžia teip gilei, kad jos negali pasiekt; o toj mergina kad prisiartino skint tų obuolių, bai toj obelis da palenkia žemyn šakas, o kad aina semt vino, tai tas vinas iškįla augštyn, tai kada toj mergina pasemia, paskina, tai tos raganos gauna. Ale sykį važuoja toks ponas pro tą daiktą, o kad jam pakvipo obuoliai! žiuri — stovi labai graži obelis, sako savo važinetojui: ,,aik, paskinsi tu man tų obuolių." Tas nuvėjęs norėjo skintie, toj obelis pakėlė šakas aukštyn; sako, atėjęs, ponui: ,,negali nuskint, toj obelis kelia šakas aukštyn." „Aina tas ponas in stubą prašyt, kad jam paskintu obuolių; teip tos raganiukštės visos ėjo paailiumi ir vis kėlė šakas aukštyn. Mato tas 00- nas, kad tuose namuose yra viena, ką gali paskint — o toj mergina buvo pavožta po duonkubiliu: — „„n'ale če pas jus yra ar viena, ar vienas, kad kas gali paskint tų obuolių? o toj ragana sako: ,če pas mus jau daugiau nieko nera," o toj kaliukė, bėginėdama: ,,čem-čemere čiau-čiau, — da viena po duonkubiliu pavožta." Sako tas pons: ,,ką, toj kaliuk6 če loja?" o toj ragana sako: „Ar tu ne nutylsi, tu, kanalija, če ne ambrijus!'? o toj kalait6 ir vel — tą patį. Tas pons nuvėjęs ir rado ią merginą visą apdriskusią po duonkubiliu pavožtą; sako: „ik tu man paskinsi obuolių." "Toj mergina nuvėjo prie obels, toj obelis palenkė šakas žemyn — paskyns 0- buolių, pas6čm6 vino. Tas pons sako tai merginai: „š6sk in mano vežimą — važuosim pas manę." "Toj mergina kaip tik insisedo in karietą, važuoja, o toj obelis vienoj pus6j aina, vino šulinys — kitoj pusėj. Parvaževo in savo dvarą; ta obelis stojo vienoj pusej durių, tas šulnys — kitoj pusėj, o tas pons da ne vedęs buvo, apsived6 su taj mergina ir dabar da ponauja, jai da gyvas. (Nog Onos Paliuliutės iš Ožkabalių).