Apė vieno karaliaus seserį ir raganą

Buvo toks karalius, jis turėjo vieną seserį; toj sesuo labai graži buvo. Jis sumislio', sako: „kur aš tokią gra- Hią gausu pačią, kaip mano sesuot sako: reik ženytis su

sesere ir bus geriausia." Sako in Reserį: ,,mudu ženykimės." — ,,Ką4 tu misliji, broleli, kur tu matei, kad brolis su sesere ženytusit Ale jis jai grasįdamas sako, kad netbutinai tur au juom ženytis. Padavė užsakus ir jau bus vinčius, o ji vis nenori: kaip tik pradėjo šneket, teip toj sesuo 6m6 skęst in žemę, ir tuo visai nuskendo. Nuskendus in žemę, rado tenai šviesą, tokį rado taką, ji tuom takų —ait. Priūjo tokią stubelę, inčjo in tą stubelę, rado tenai kitą tokią paną; sako anoj pana: ,,„ko tu če atėjai? parlėks ragana tai tavę sudraskys." Ale klauso — jau paružia ragana. Sako anoj: „„kur aš tavę dabar dėčsu?" paverts ją in spilkutę ir insikišo in plaukus. Atėjo ragana in stubelę, sako: ,„fui! kas če smirda, žmogiena!" o toj pana sako: „kas če smirdės, motinėle, tik aikie valgyt pietų." Teipjau apstojo ragana, pavalgius pietų išlekė, o tos panos pajėmė kamuolį, šepetį ir druskos rankovaitę ir — begt iš tos stubelės, o toj ragana pajutus — vyt! Pamatė, kad jau atsiveja, toj pana metė šepetį — stojo tokia giria, teip tanki, kaip tas šepetys — toj ragana negali perlįst. Nu-- bėgo namon atsinešt kirvį išsikirst taką; atsinešė kirvį, iškirto taką ir vel — vyt! Tos pamatė, kad jau netoli, toj pana metė kamuolį; iš to kamuolio stojo kalnas, kad ta Tagana negali pereit! Ji nubėgo namon atsinešt spatą, iškast skylę per kalną: atlekė, s6dus an piestos, tuo išrausė skylę ir jau vėl veja. Pamatė anos, kad jau atsiveja, met6 druskos rankovę; iš tos druskos pasidarė mares; atbėgus ragana — lakt vandenį; sako: „lak, piesta, vandenį ir aš laku" ir išlakė tą vandenį. O kaip tiek vandens išgėrus, tai ir pilvas turėjo butie geras: toj ragana kaip dėjo pilvą tą an piestos, pilvas truko ir ta ragana pastipo. O tos panos atėjo pas tą karalių, pasivert6 in kanarkas, po langu kapsto kvietkas. Pa matė karalius, sako: ,,aikit nubaidyt brudus — kvietkas iškas." Atėjo baidyt jais, o tos paukštaitės sako: „„tep če karaliaus kvietkos, tep mano." "Tas tarnas atė jo pasakyt karaliui, kad paukštaitės teip šneka, o tos panos atsivertė in panas ir sėdi po langų. Atėjo karalius, žiuri, kad sedi dvi panos, abi tokios, vieno veido: jis mato, kad tai jo sesuo viena, ale nežino katra. Pavadino jais in pakajus; sesuo sako: ,,(tu ne radai sau mergą, o aš tau parvedžiau." '"Tep tas karalius su didele linksmybe su jaj apsivedė. (Nog J. Šinkevičiaus iš Ožkb.)