Kaip mėnesis žvaigždei klonojos

Turėjo tėvas sunų ir buvo gaspadorius, gyveno ant lauko. Ir leido jį in klesas. Išmokęs parėjo namo'. Vieną naktį tevas susapnavo tokį sapną, kad mėnesis žvaigždėms klonojos. Rytmetij' tėvas turi sapną ant mislies: ,, Kad ateitu sunus, aš jem sapną sakysiu, gal man išaiškys, kas tai per sapnas." Atėjo sunus atsikėlęs, o tėvas pasakojo jem sapną. O sunus atsitraukęs

pas duris ir mak6: ,,Tai tu, tėveli, man kada nors klonosies." 'Teip tevas perpyko, pagriebęs kirvį met6 ant sunaus. Sunus per duris išbėgo, o kirvis int sieną insismeige. Nubėgęs in tvartą buvo per visą dieną ir per visą naktį, Ant rytojaus motina vergdama karves, melžė ir sakė: ,, Tą vieną sunelį turėjau, ir tą išvyjo.? O sunus atsiliepė: ,,Aš če, mamute, neverk." Tai motina sako: ,,Begk, vaikeli, bėgk, nebuk če, ba tavę užmuš." Ir davė jem vieną karvę: ,,Veskis ję." Vėdesi per girę. Išėjęs sutiko diedūuką. Tas diedukas sako: „„Mainykim, vaikeli, tą karvutę ant šitų dviejų šunelių: tai ką tu norėsi, tai jie užmuš." Ir apmainė. Vedasi su Ravo šunims. Pričjo in vieną girę ir rado žmogžudžių namus, ir rado vieną bobą, motiną tų žmogžuūdžių. Daugiau nieko nerado, tik rado vieną kupką ant lango no aukso padarytą, o toj' kupkoj' tokios mosties. Klau- 86 pas bobą: „Kam ta mostist" Boba atsakė: „Kad kur su tai mošče išteptum sieną, 0 žmogų pristumtum, tai kaip priliptu, tai niekad neatsitrauktu." "Tai jis pa6- męs ištep6 sieną ir tą bobą pristumė prie sienos. Ir iš6- jo sauir išnešė tą kupką su tai mošče. Ir nuėjo pas mares. O ten buvo toks didelis akmenas. Jis tą akmeną ištepė ir atsisedo netoli to akmeno. Klauso, ant marių šneka: ,,Kad tu man pažadėsi, ką namie nepalikai, tai aš tavę iš če namo" parnešiu." Išgirdo, kad jau pažadėjo. Tuojaus šturmas pasidarė. Ir paskui vėl žiuri, kad ant marių parlekė. Ale bet tam rupėjo, kas ten pas tą akmena su ugne sedėjo. Tai velnias atėjęs palengva slinko pažiurėt, kas če sedi. Beslinkdamas ir prilipo prie to akmeno ir šaukė: ,,Atimk manę no če." O jis sako: ,,Atiduok man tuos raštus, katruos ant marių padarei, tai aš pagelbėsiu, tai tu galčsi ait sau: o aš tavę atimt negaliu." Tai jis atidavė jem raštus, ir tuoj paliepė tiems šunims, kad pagelbštu pakelt akmeną. Tai kaip pajudino, tai tas velnias su tuom akmenu im peklą nulėkė ir netilpo per duris im peklą. Ir pasiliko an durų peklos. O visi velniai žinojo, iš kur tas akmenas yra. O tas studentas 6jo pas tą karalių su tais raštais, katruos atėmė no velnio. Karalius pamatęs jį uždėjo kunigaikščiu. Tai jis gyvendamas per kelis metus, prireikėjo jem važiuot per tokius žmones apžiurėet visą kunigaikštystę, ir jem papuolė vieną kartą važiuot

per savo tėvo kaimą. O tūvs išėjęs žiurėjo, kaip če atvažiuos kunigaikštis. Ir klonojos visi žmonės jom. O jia sake: „Matai, tevai, mane nor6jei nukirst, už ką tau sapną išaiškinau, o dabar matai, nepažįsti ir klonojies man." Teip paskui sutiko ir tą dieduką, ir tas diedukas sako: ,,Dabar jau tu gerai buvi: atsiimk savo karvę, O man atiduok mano šunis." "Teip ir pasiskyrė, ir buvo galas, ir jis gerai gyveno. (Užrašyta Pajėsij').