Apė karaliunaitį, kurs pas šėtoną služyjo ir karalių išgelbėjo iš peklos

Buvo vienas karalius, turėjo tris sunus. Tie jo sunai išėjo in girę ant medžioklės. Du sugrįžo namo", o vienas paklydo, vaikščiojo penkes dienas uevalgęs, išalkes rupestį turėjo, kaip jis galetu iš tos didelės girios išeit. Ale teip b'eidams per girę pamatė lauką vidurij tos didelės girios, rado tenais palocius. Intėjęs nieko

nerado, išvaikščiojo po visus pakajus, niekur gyvo žmogaus nerado. Atėjęs į vieną didelį pakajų rado stalą, an to stalo buvo gert ir valgyt, ko tik norėjo. Kaip pavalgė, tuojaus viskas no stalo prapuol6. Če jis bevaikščiodams sulaukė ir vakaro, klauso, kad ateina koks žmogus. Klausė tas senas diedas: „Ko tu čion vaikštinėji po mano dvarą4" Sako karaliunaitis: ,, Aš paklydau toj' girioj': dabar noriu nors službą gaut." Atsakė tas diedas: „Gausi pas manę službą: niekur daugiau nedirbsi, tiktai pečių kursi ir arklį apčystysi ir malkas akos o valgyt atėjęs rasi vis ko tik norėsi an to sta- 0,7

Jis ten bekurdams pečių, klauso, kad kas vakaras parleke tas diedas su liepsna. Vieną vakarą biskį prigesęs pečius buvo. Klauso, kad tas jo ponas ką tik parkroke. Atėjęs pas savo berną klausė: ,, Kodėl pečius nelabai kurinasist Aš kaip tik galėjau parlekt." Prišokęs davė bernui per ausį. Teip službą pildė, kaip galėjo; em6 algos po rublių ant dienos. Vieną sykį prašnekėjo tas jo arklys, sako: ,,Aik še pas manę, ką tau pasakysiu. Sukrauk visas malkas ant pečiaus ir prikišk pilną pečių; ir paimk iš šepos mano kamanas ir balną; ir žiurek ten rasi butelį su vaistais, su toms išsitepk sau plaukus." Kaip išsitepė, pasidarė plaukai no demanto, teip žibėjo. Paskui užkurė gerai pečių, kad net ir ta grinče užsidegė. Dabar sako tas arklys: ,,Paimk iš šepos zerkolą, šepetį ir botagą, dabar s6sk ant manęs ir jok gerai, ba dabar ugnis gerai kurinasis." Užsiseda, jojo, perjojo su viena adyna tris žemes. "Tas diedas parlekęs nerado berno, pradejo vyt. Arklys ma ko: ,„Pažiurek atsisukęs, ar da nematyt to velnio. (O tas diedas buvo šėtonas). Atsisukęs pažiurėjo, sako: „Žiuršk, matyt jau dumas." Vel sako: ,„Jok greitai." Pajojęs galutį, vel arklys sako: „„Pažiurėk dabar, ar da

toli." — „„Jau, sako: su visu netoli." Sako: ,,Mesk zerkolą." Kaip numetė zerkolą, atjojęs tas diedas, kaip tik užjojo ant to zerkolo, tuojaus tik čiukšt čiukšt ir sugriuvo jo arklys. Atsisukęs tas šėtonas atgal jojo namo arklį, pasikaustęs arklį vel jojo. Vyjosi savo berną: jem ne teip gailėjo to berno kaip to arklio. "Tas bernas jan vėl perjojęs keles žemes, arklys vėl sako: ,,„Paklausyk nulipęs žemyn, ar čą negirdet atjojent." Nulipęs

atsigulė ant žemės, pridėjęs ausį prie žemės sako: ,,„Jau girdėt, uže žemė, turbut jau atsiveja." Tai arklys sako skubįk sesk, vėl josim.'? Užsis6dęs nujojo vėl gerą galą, vel arklys sako: ,,Pažiurek, ar da nematyt." Pažiurėjęs sako: ,,Jau „matyt ugnis, ale da toli." — „,„Taida josim." Vel arklys sako: ,,Pažiuršk, gal jau netoli." Atsisukęs pažiurėjo, sako: ,,Jau kotik liepsna mus negriebė, eu visu netoli." Dabar arklys sako: „„Mesk šepetį." Kaip numetė šepetį, pasidarė toke gire, kad nei vuodas snapo negalėjo inkišt. Kaip prijojo tas diedas, šoko in tą girę: 6m6 ir pasikore. Teip tas diedas vel atsisukęs namo jot, kirvį pasiimt. Pasiemęs kirvį vel atjojo in tą girę. Kaip em6 medžius kirst, pasidar6 sau kelę. Vel jojo atgal namo! kirvį padėt. Padėjęs kirvį vel vyjosi. Jau karaliunaitis buvo perjojęs keles žemes, vel arklys sako: Paklausyk, ar da negirdėt." Atsisukęs pasižiurėjo, sako: ,,Jau atuže." — „Na, tai skubįk jok." V6l pajojęs galą: ,,Pažiuršk, ar da nematyt.'" Atsisukęs pažiurėjo, sako: ,,„Jauir ugnis matyt." "Tai dabar sako: ,,„Mesk botagą." Kaip numetė botagą, pasidarė toke didelė upe. Prijojęs tas diedas pradėjo vandenį gert. Gerė, gėrė, jau baige gert. Nusigando arklys ir tas karaliunaitis. Jau tik dumblynas pasidarė, teip ir truko tas diedas su savo arkliu. Pajojęs karaliunaitis toliau biskutį ant lauko už tos upės, arklys sako jem: ,,„Lipk žemyn, dabar jau nieko nebijok, jau tą šėtoną nužavinom. Aik čion į krantą, rasi lazdą; su ta lazda duok in tą krantą, pasidarys tau durys." Kaip uždavė au lazda, atsidarė durys. Intėjęs rado tokį dvarą karališką po žeme. Tenais invedė savo arklį po tuo krantu. Dabar arklys sako: ,,„Aik tu ten per lauką. Ką matyt sodas, tenais paklausk, ar tu negausi službą. Ale jei gausi, tiktai manęs neužmiršk.*? Nuėjęs prastai apsiredęs buvo. Aina per sodą, pamatė agrodnįiks, klause: ,,Kur tu, žmogau, aini?" Atsakė: „„Ainu službos ješkot." — ,,Na, tai gali pas manę gaut službą. Nieko neveiksi dabar, tiktai takus gracevosi ir žemes vežsi šalin. Gausi sau arklį ir dirbk, o algos gausi an dienos du auksinu ir valgį." "Teip bedirbdama, ką gauna porciję, tai nesuvalgo, ale vakaro sulaukęs neša savo arkliui in tą pakrantę. Arklys dėkavoje,

kad jo neužmiršta. ,,„Tiktai'', sako arklys, ,,dabok savo galvą, kad nepamatytų žmonės, koki tavo plaukai." O vel sako arklys: ,,Ryto bus daugel karalių ir visokių karaliunaičių ir bagotų kupčių suvaževus, vis bus jaunikei. Ale tu dirbk sode užduotą darbą. O tie jaunikei an dvaro karaliaus bus sustatyti in vieną glitą. Tas karalius turi tris dukteris, ir ims kožma duktė obuolį deimanto in ranką ir ris. Nusiris pas katro jaunikio kojes, tai to jaunikio bus ta pana. Alo jauniause už visas gražesni. Tos jauniausios obuolys risis pas tavę int sodą: kaip atsiris, tai tu pasimk ir insidėk in kešenių." Kaip metė visos dukterys karaliaus, vienos ritosi po karaliunaičio kojų, kitos ritosi po kažin kokio bagoto knpčiaus, o jauniausios ritosi pro visus, ritosi, ritosi tiesiog in sodą. Karalius labiau mylėjo jauniausę, žiuri, kur tas obuolys risis: nusirito tiesiog po to darbiniko kojų. Tas pasiemęs insidėjo in kešenių. Tuojaus padarė su visais veseliję, o tą darbinįką atskyrė in vieną pakajų su jo pače.

Po to nusidavimo pradėjo kilt kelios žemės ant to karaliaus. Vieną dieną išjojo karalius su savo žentais prieš neprietelius vajevot. O tas jauniausios duktės pats nuėjo int sodą, pasiemė savo arklį, su katruo dirba, ir sako karalius: „Tau kito arklio neduosiu kaip tik tų." O jis užsis6dęs, kaip tik pradėjo jot, tuojaus ir sugriuvo. Palikęs tą nuėjo pas savo arklį in tą pakrantę. Arklys sako: ,, Imk greitai mano kamanas ir balną ir aprėdyk manę ir aik tu čion in pakajų, rasi drabužius ir šoblę, apsiredyk, ir josim." Kaip užsisedo, visas ži- "bėjo, kaip saulė. Tuojaus iškilo ant oro, tai nulekė ten, kur jo vuošvis vajevojo. Kaip pradėjo su savo šoble kirst, tuojaus visus išmušė, o karalius jau vaisko tik biskį turėjo, tuojaus jis anuos iškirto. Vuošvis ir žentai pradėjo rekt: ;,Dievas, dievas mums padėjo apvajevot!" Norėjo jį pagaut, ale tas iškilo ant oro ir nulėkė. Kitą dieną da daugiau žemių pradėjo ant jo kilt. Visi jojo ant vainos. O jis. sako: ,,„Teveli, leisk ir manę ant vainos." — ,„Ką4 tu, durniau, josi ant vainos! Aš tau nė arklio neturiu. Ana skerdžius veža pelus, tai gali imt tą arklį ir jot." "Tas pasiemęs tą arklį užsis6- do, pradėjo jot: tuojaus jo arklys parpuolė. Jis pasi6- męs už vuodegos ant pečių užsimetė ir nusinešė int sodą. Visi šitie nujojo ant vainos, o jis sode pasiliko. Ale nuėjęs pas aną savo arklį in tą pakrantę, vėl apsir6- de, kaip jem arklys liepė. "Tuojaus iškilęs ant oro nu- Iškė ten an tos vainos, pradėjo kirst, tuojaus vel visus išmušė. Vėl norėjo pagaut, sakydami: ,,Dievas, dievas ant vainos padėjo." Ale nesugavo, ba tas ant oro iškilo. Namo? parėję šneka terp savęs: ,,Kas tas do vienas, ką mums tep gerai padeda ant vainos?" Kitą die- -ną da daugiau žemių pradėjo kilt. Karalių šauke ant pleciaus, vel visi rengėsi ant vainos. Ale ir šitas nor jot, ale vuošvis nenor' duot jem arklio, sako: „Ana piemuo malkas veža, gali tą imt." Jis užsisedęs pajojo per dvarą, ir parpuolė su savo arkliu. Palikęs nuėjo int sodą, iš sodo vėl pas tą savo arklį in tą pakrantę. Arklys liepė gražei apsirėdyt, da gražiau kaip anuos du sykiu. Užsisedęs iškilo an oro ir nulekė. Kaip pradėjo kirst, iškirto visą vaiską. Ale ir jem perkirto koję. "Tuojaus karalius pačmęs savo skariukę, katroj buvo vardas ir pravardė, užrišo jem koję. Dabar insodinęs in savo vežimą vežėsi namo". Ale arklys sako: „Laikyk ant manęs rankas uždėjęs. Kad jie ir prašys **Duok, mes arklį parvesim'"', tai tu neduok, ale tu laikykis prie savęs. Kaip busi pavaževęs galutį, tuojaus šok, ir nuleksim.'"" "Teipir padarė. Kad jie ir prašė, „Arklį mes parvesim,'" bet jis nedavė. Visi sakė ,,Dievas, dievas!" kaip šoko tas dievas ir nulėkė. Parėjęs namo" atsigulė savo lovoj'. O tie visi po vainai šneka, sako: ,,„Kas tas dovienst Ant tiek daug vainų mums padėjo, turbut tik buvo dievas." Karalius sako: ,,Kad aš jį gauče pamatyt, jeigu žmogus, tai aš jem žemę užrašyče.''

O buvo jis išvarytas in kitą galą gyvent ten. Guledams užmigo, ir išlindo jam keli plaukai pro jo kepurę. Pati pažiurėjus per durų skyliukę, žiuri, kas ten. teip labai šviesu pakajuj' yra. Intėjus pažiurėjo, kad jos vyro plaukai toki. Pačiupinėjus plaukus labai džiaugės iš tokio gražumo; o jis nemiegojo tik teip užsimerkęs buvo. Pamatė ir jo koję užrištą su jos tėvo skepetaite. Nubėgus pasakė savo tėvui. Tėvas atbėgęs žiur, kad tas pats, ką ten buvo ant vainos. Koke ten linksmybė terp jų buvo! Ir tas arklys pavirto in žmogų, kur toj' pakrantė" buvo. Buvo karalius iš to dvaro, kur po tai žeme buvo. Iškilo ant viršaus. Tas karaliunaitis išgelbėjo savę ir tą karalių iš tos peklos. Ale tas diedas buvo velnias ir tą karalių parnešęs pavert6 in arklį. O dabar tas karalius atrado savo karalystę, ir dabar vel karaliauje ir po šei dienai karaliauje abudu, jeigu da nenumirė. (Uzraš. Pajėsij').