Apė biedną žmogų, kurs savo sunų negimusį velniui pardavė

Kad buvo vienas žmogus labai biednas, išvaževo in girę malku parsivežt. Emė ir paklydo, pradėjo keikt, sako: „Kad nors velnias ateitu ir išvestu manę iš tos girios!" Ir atsirado velnias, klause: ,,Ko tu, žmogau, "jieškai? Ar paklydai jau?" Žmogus atsakė: „Paklydau." "Tada velnias sako: ,,Pažadėk man, ką namie nepalikai tai aš tave išvesiu iš tos girios." Žmogus pradė' klausinėt: ,Tai, ko aš nepalikau namie, ar šunies, ar katės, ar gyvolio kokiot" Bet velnias nesako, ko nepaliko, tik vis sako: ,,Pažadek man, ko namie nepalikai." Emė žmogus ir pažadėjo. "Tada velnias sako: „„Tai pjauk savo mažiuką pirštą, o su tuo krauju parašyk man, tai aš tavę išvesiu iš girios." Emė žmogus ir insipiovė, parašė raštą, o velnias tą raštą pačinęs insid?' in kepurę, paskui žmogų išvedė iš girios. Zmogus parvaževęs rado sunų užgimusį, tada tevas labai nusiminė, kad jau savo sunų negimusį velniui pardavė. Tas vaiks teip greitai auga, užaugęs iki aštuonių metų pradėjo ait in klesas. Ale vis kada tik namo parvažiuoje, tai vie klause: ,,Teveli, ko tu tep labai visados liudnas? Kaip tik aš parvažiuoju iš iškalos, tai tu tada pasidarai suvisai liudnas." Bet tevas jem nesako. Vėl išvaževo studentas atgal in klesas. Vel parvaževęs klause: ,,Tėvėli, pasakyk man tiktai, ko tu teip buvi liudnas." O jau sunus pastojo klėriku. Vis tevs nesako, ko jis tep liudnas.

Bet vieną sykį prispyrė sunus tėvą, kad pasakytu, ko tep liudnas. '"Tūvs tada pasak6 savo sunui: ,,Ką aš nebusiu liudnas, kad aš tavę negimusį velniui pardaviau."' Paklaus6 sunus: ,,Teveli, kokiuom budu pardavei manę velniui?' Tada tevs pasakė jem: ,, Aš buvau giriojį ir paklydau, paskui ėmiau sakyt ,,Kad nors manę velnias išvestu iš tos girios“, ir atėjo. Liepė impjaut mano pirštą mažiuką ir pasirašyt, aš impjoviau, pasirašiau ir atidaviau tuos raštus jem." Atsako sunus:

„„Tai nieko, aš parnešiu savo raštus iš peklos." Nučjęs klerikas im bažnyčę pasiemė stulą, krapylą, žvakę šventą ir šventįto vandenio butelį ir ėjo im peklą. Ejo per tą girę, kur jo tėvs buvo paklydęs. Intėjo labai toli in girę, o jau buvo vakaras. Niekaip neprieina lauko, tik rado vidurij' girios mažą grinčiukę. Intėjęs nieko nerado, tiktai seną bobą, prašosi klerikas ant nakvynės. "Ta bobutė sako: ,,Mano mielas, negaliu tavę priimt ant nakvynės: pareisš mano dvylika sunų, 0 viens vyriauses, vardu Dimijonas, jie visi žmogžudžiai, ims ir užmuš tavę." Bet jis insiprašė, sako: ,,„Kad ir užmuš, tai nieko, vis sykį mirt reiks." "Tada bobutė užkišo jį už pečiaus. Naktį ap6 dvyliktą adyną parėjo dvylika žmogžudžių, tuojaus vyriauses sako: „Če žimogiena smirdi." O bobutės sako: ,, Vaikeli, rasi žmogų užmušei: tai tavo rankos ar drabužis kruvinas, tai tau smirdi." Atsakė žmogžudis: , „Šende nieko neužinušiau." Bet vuosdams lindo in užpečkį, rado ir išsitraukė t; kleriką. Tuojaus pasem6 šlėgą ir nori duot in galvą. Ale klčrikas pradėjo prašytis, paskui pametęs šlėgą žmogžudis klausė: „Kur tuaini“" Atsakė klerikas: ,,Ainu im peklą savo raštų parsinešt, ba manę tėvas negimusį pardavė velniui." „Na, tai gerai, kad tu aini im peklą: tai paklausk, kap man po smerčiui bus." Davė vakarienę. Pernakvojo. Aut rytojaus ir. pusryčius davė ir liepė tik neužmiršt paklaust, kaip jem bus po smert", ir liepė grįžtant užeit. Kaip nuėjo im peklą, rado vienas duris. Atidaręs tais nieko nerado. Ejo in kitą stanciję ir vėl nieko nerado. Intėjo in trečę, rado kelis veluius; kaip pašventino, tuojaus tie išbėgo. Nuėjes toliau im peklą rado labai daug velnių. Kaip eme šventįt, pradėjo velnei rekt. ,, Neplikyk akių! neplikyk akių!" O jis sakė: Atiduokit mano raštus, tai aš jums nieko nedarysiu. " Ale tasai, katras turėjo tuos raštus, neatidave. "Tuojaus suriko Leciperis: ,,Meskit tą, katras turi tuos raštus ant Dimijono lovos." O ta lova priklota britvų ir peilių, o per tarpus ugnis aina. Paskui paklaus6 klėrikas: „Kas tas yra per Dimijons?' Jem velnei nenorė' pasakyt. Kaip ėmė vėl šventįt, vel velnei rekt pradėjo: „Akių neplikyk, akių neplikyk!" — ,,Pasakykit man, kas tas per Dimijons, tai neplikysiu." Pasakė jom velnei sustoję, kad yr girioj' vienoj' dvylika žmogžudžių, o

vyriauses vardu Dimijonas; tai dėl jo šita lova bus po smerties. O dabar tuos raštus tas velnias, katras tūur6- jo, cypdamas iš kepurės išėmė ir mete jem po kojų. Pasiomęs klėrikas raštus ir grįžo namo'. Ale vėl užėjo pas tą žmogžudį. Klause žmogžudis: ,,Kokiuom budu tau raštus atidave?" Klerikas sako: ,,Kaip pradėjau akis jiem su šventu vandeniu plikyt, tai jie pradėjo rekt ,,Neplikyk akių". Paskui suriko Leciperis ,,Meskit tą, katras turi raštus, an Dimijono lovos". '"Tuojaus velnias raštus man nutrenkė po kojų." Paskui žmogžudis klause: ,, Vaigi, koke ta lova?" Pasakė jem klėrikas: ,„Ta lova pilna britvų ir peilių, ir ugnis per tarpus aina." Nusigaudo žmogžudis ir sako: ,, Ar negali tu man duot pakutą?" Klerikas atsakė: „,Aime in girę, ir imk savo tą obelinę šlėgą." Nuėjo in girę toli an tokio kalnelio, ir buvo netoli kelias. Klėrikas pačmęs ši6gą inkas6 in žemę, o kotą paliko lauke,ir liepė vandenį nešt su burna sako: ,,Kol bus balutė tai melskis, o kaip bus sausa, tai vėl nešk." O žmogžudis prašė, kad tik jo neužmirštu. Klėrikas 6jo namo" su raštais. Parėjęs namo? parod6 tėvui, kad jau ats'em6 raštus. "Tėvas džiaugėsi, kad sunus jau jo. Paskui sunus pastojo kunįgu, toliaus po kelių metų pastojo vyskupu. Jau išėjo keli metai, ir užmiršo jis tą žmogžudį. Vieną sykį važiuoje tas vyskupas per tą girę, ir pakvipo jem obuolei. O buvo žiemos česas; žino, kad niekur žiemą obuolei neauga. Siunče savo kučerių atnešt obuolių, sako: „„Če kur nors tur but obuolių, man teip labai kvepa." Kučėrius nuėjo, rado, ale negal nuskint. Šaukė vyskupą. Vyskupas pats atėjęs rado diedelį jau žilą pasenusį. Klause vyskupas: „„Ko tu če klupai?"' Diedelis atsakė, sako: ,,Aš buvau žmogžudis, tai manę vienas klerikas če ant pakutos pastatė, ale turbut numire, kad manę neateina paleist." Atsimin6 vyskupas, kad jis pats pastatė. „Pradėjo jis spaviedot; kaip tik grieką pasako, tuojaus obuolys nupuola, ir visi obuolei nupuola, o du no viršunės nepuola. Klause vyskupas, ba mato, kad da du griekus turi, sako: ,,Ar neužmušei tėvo?" Sako: ,,Užmušiau." Atgal vėl klause: „Da sakyk vieną.“ Žmogžudis sako: „„Neatsimenu." Vyskupas sako: ,,Ar neužmušei kokį vyskupą?" "Tada atsiminė sako: „Užmūšiau.“ Tuojaus

ta obelis pagriuvo, ir diedelis in dumus pavirto ir prapuolė, ir buvo laimingas. (Užrašyta Pajėsij').