Apė žuviniko sunų, katrą velnias nunešė

Buvo vienas žuvinįkas pas karalių. Ir jis parašė poperą, kad ,,Aš gyvenu be rupesčių.'' Primušė prie stulpo ant kelio, kur karalius ėjo vis ant spacėro. Pamatė karalius tą popierą, paskaitė, sako: ,, Aš karalius turiu rupesčių, jis mano tiktai žuvinįkas, be rupeščių gyvena." Uždavė jem pagautie žuvį, kad butu deimanto akys ir aukso žvynai, ale in tris dienas pagaut: kad bus už tryjų dienų balius pas karalių, kad butu toj' žuvis, kad visi karalei nebutu matę tokę žuvį. Tai jis turėjo didelį rupestį. Jis ėjo žuvaut ir dieną ir naktį žuvavo; kitoniškas nepazauna, tik vis tokios žuvys, kaip.

visada. Antrą dieną aina ir meldžesi in dievą. Žuvauje ir nepagavo kitoniškų, vis tokios žuvys kaip visąda. Trečę dieną aidamas šaukesi vėlnę. Atėjo greitai vienas velnes, ir jisai sakė: ,„Pažad6ėk man, ką namie nepalikai." Jis pamislino, kad jis viską paliko namie, su savim nieko neturi; pasakė: ,„Pažadu." Ir pasakė jom velnes: ,,Po dvidešimts metų atimsiu tokę dieną ir tokį menesį." Tai dabar užmetė tinklą žuvinįkas ir pagavo lokę žuvį, kaip karalius sakė. Parnešė pas karalių, ir buvo didelis dyvas. Pasakė karalius jem. kad gyvenai be rupesčių, gali gyvent da labiau be rupesčių.

Parėjo namo? ir rado sunų užgimus. "Tada nusigando atsiininęs, kad pažadėjo velniui, nesakė nė pačei. Tas vaikas užaugo iki trijų metų. Važevo karalius, pamatė, kad labai gražus. Atėjo pas žuvinįką, sako: „„Aš karalius neturiu tokį gražų sunų," ir atemė no jo tą sunų. Išmokino labai ir laikė už savo vaiką. Atėjo toj' diena, kad jį turėjo velnes nunešt: jojo sunus tasai ant spacero, o žuvinikas išėjęs verke. Klause sunus. „„Ko, tevai, verki?" Sako: ,,Nesakysiu." Sunus sako: „„Kad nersakysi, kirsiu tau galvą." Pasakė, kad „Tokioj' dienoj', kai tą žuvį gaudžiau, pažadėjau tavę vel niui." O sunus sugrįžo atgal ir pasakė karaliui. Pastatė karalius vartą an langų, durų, aplink tą pakajų. Atsikėlė anksti rytą ir rado visas vartas negyvas. Au- "trą naktį pastatė da daugiau ir vėl negyvus rado. Sako sunus karaliui: ,,Iškada teip daug vaisko išnaikyt: aš aisiu aut čysto pleciaus." Vakare išėjo an dvaro, pasistatė staliuką ir krėslą. Kaip tik užsiekė su ranka, aprežė su peiliu apliuk save režą, ir pasiėmė žvakę ir knygas ir meldžesi visą naktį. Atėjo iš vakaro šeši velnei ir sako: „Aik, jau gana, senei tave' laukėūm." Jis nepasižiuri, ale meldžesi. Atėjo palukėję devyni, vėl šauke, jis nežiūri. Apė dvylika atėjo su šturmu ir su vėju, ištraukė iš režio staliuką ir jį, vienas pačmė ir nunešė. Tai tas žuvinįko vaikas atsiminė, kad jis turi knygoj', kur mučino dievą. Atgrįžo jem in snukį ir rodo prieš akis. Sako velnes. ,,Atsitrauk no mane, mą persunkus." Atsakė. ,,Pastatyk manę ant žemės." Atsivertė, kitą da sunkesnį rodo jom. Tai vėl sako velnes: „Aik šalin nog mane." O tas sako: ,„Pastatyk manę an žemės.'' Ir tas velnes neišlaikė, paleido jį.

Jis mislyjo, kad jau žemė. Patropyjo, kur buvo prakeiktas dvaras, an kamino užmest. Inlindo iki

juostos, ir jis belamydamasis inlindo su visu in žemes. Teip tamsu, randa tik duris, nieko daugiau nėra tam pakajųj'. Nu6jo in antrą pakajų, rado žvakutę degant. atsisedo ir meldžesi. "Tai tada atėjo trys panos tep juodos, kap anglys. Sako jos: ,,Iš kur atsiradai pas mus?" Papasakojo jisai, o jos atsakė: „Jei tu iškęsi tris naktis pakutavot, busi laimingas ir mūmi išvesi, ale jei neiškęsi, prapulsi tu ir mes." Vieną naktį paguldė jį in lovą tam pakajuųj', kur vis jos gulėjo. Jis pasikavojo. At6- jo trys velnei, jį trenkė per lovas viens in kitą. Per naktį jis neprašnekėjo. Atsikėlė anksti rytą, buvo šviesa matyt per kaminą, ir tos panos buvo burna balta. Ir prašo jos: ,,„Iškęsk da dvi naktis: išeis in viršų visi pakajei." Antrą naktį atėjo jau daugiau, metė jį, nedaug gyvas liko. Iš ryto buvo šviesu iki pusei langų, ir panos da baltesnės. Prašė jos: ,,„Iškęsk da šitą vieną naktį, bus tau da ledakiau." Atėjo trečę naktį devyni, trenkė per visą naktį an dvylika lovų. Jau gaidžei užgiedojo, perplėšė jį in šmotelius ir nuėjo. Ale pakajei išėjo gražei in viršų. Atėjo tos panos, paėmė šmotelius surinko in kruvą, atgydė. Šoko jis, sako: ,,„Gardžei miegojau!" O tos panos atsakė, sako: ,„Gerai miegojei, - kad pilnas pakajus kraujų! -- Dabar katrą pasidaboji

iš mumi trijų, gali ženytis ir busi karalius an visos karalystės." Jis sako: ,,Kad aš jaunesnę imsiu, kitos

pyksit.'? Ir jos atsakė: ,,Nepyksim." Jis padabojo

jauniausę, apsiženyjo.

Ir jis nori dažinot in tėviškę, kas tę darosi. Pasakš jem pati, kad labai toli septinta karalystė, ir davė jem tokį žiedą: apsuko ant kitos puses, kur pamislino jis, tę ir buvo. Tropyjo didelį susirinkimą karalių išmint, koke jo smertis. Ir jis atsistojo terp jų ir sako: ,,Neverkit, aš gyvas.'? "Tai džiaugėsi labai, kad sugrįžo. Kė- 16 didelį balių iš džiaugsmo. O jisai sako karaliui, kad „Jau aš ženotas." Nieks netikėjo. Tai jis sako: ,,Jei' norit, bus ir pati če in tą minutą." Išėjo lauk, apsuko žiedą, pamislino, kad pati če but, ir atėjo. Visi dyvinosi, kad jis ženotas. Ale toj pati nenorėjo tę but, vadino namo", o jis nenori eitie, nori but in svečius. Išėjo abudu aut spacero, jis užmigo. Tai dabar ji paėmė no jo žiedą nūumove. Paskui prikėlė jį ir pasakė: ,,Tai lik sveikas. Septynis metus lauksiu: nesugrįsi, už kito

< 246 aisiu."? Teip ji prapuolė, o jis pažiūri, kad neturi žie do; jis nuliudęs aina namo".

Atėjo septintas metas, baigėsi, da jis ne namie. Vaikščiodams po didelę girę atėjo nakče pas pustelnįką. Apsinakvojo ir klause: ,,Ar nežinai, kaip toli namo?" Sako pustelnįkas: „Ketures dešimtis mylių. O rytoj' tavo pati in šliubą ku kitu vyru ais." Jis žiuri, kabo an sienos čebatai ir skrybėlė ir ploščius. Klause: „„Dieduk, kam verti čebatai?" Sako: ,,Kai apsiaunu vienu žinksniu ketures dešimtis mylių nužengiu." „Ai, kam verta skrybėlė?" Sako: ,,Apsuku in katrą šoną: kur pamislinu, tai ir stoviu." „Ai, kam vertas ploščius?" ,,Apsisupu ploščium, vaikščioja po svietą, nieks nemato." Palaukė jisai, užmigo tas senas: pačmė aps'evė čebatais, ir skrybėlę, apsivilko ploščių ir išėjo.

enge vieną žinksnį, ir name. Rado veselę, jo pati vėl ženyjosi. Jis vaikščioje, nieks nemato. Atvaževo kavalerius in šliubą. Šoko iš bričkos, jis priėjo, pakišo koję, ir parpuolė. Atėjo prie gonkų, jis vel patraukė, vėl parpuolė. Siekė pabučiuot, jis vėl patraukė, vėl parpuole. Pati sako jem: ,,Septynis metus laukiau ir da septynis lauksiu, už kito vyro n'eisiu." Ir labai verk6. O jis nusisupo ploššių: pamatė visi, kad jau namė. Tada džiaugėsi ir dar6 balių, kad sugrįžo. ( Užraš. Links- S vakaranlink na Panemunio FrenzeVio, Mariamp. pav.