Apė tris brolius ir jų Žvėris

Buvo trys brolei ir turėjo vieną seserįė Išėjo sykį su tai Resere ant medžioklės, pamat6 vilką, norėjo nušaut. Tai tas vilkas sakė: ,,„Nešaukit manę, aš jum duosiu visiem trim brolem po vaiką." Ir jie paskui pamat6 šerną, ir tas davė po vaiką visiem trimi. Paskui teip ir lapė ir levas ir zuikys ir meška davė visiem trim po vaiką. Ir pabaigė jie medžioklę vidurij' girios. Ir rado tris beržus, ir yra trys kryzkelės. Dabar ėmė kirvį vienas brolis ir kirto į berzą ir sake: „Dabar skyrsimes žėdnas sau. O katras ateisim, apeisim ap6ė beržą, ir kad bėgs pienas, tai busim gyvas, o kad kraujas, tai busim negyvas." Ir visi trys paženklino po beržą. O klausė pas savo seserį: „Su katvuo tu dabar aisi?" Atsakė: „Su vyriausiu broliu." Ir €jo žednas sau.

Ir nuėjo tas brolis vyriauses į tokį dvarą, o tas dvaras buvo apraganautas, ir tę gyveno žmogžudžiai. Nučjo jis ir pradėjo kapot tas žmogžudžiam galvas. O tie jo žvėrys nešė kožnas san žmogžudį į sklepą. O vienam žmogžudžiui tiktai pusę žando atkirto, ir jis pasislėpė, kad jis negyvas. Ant rytojaus tas ponaitis 6jo medžiot į savo girę ir tai sesutei visur liepė ait, tik į tą sklepą n'eit. Ir ji visur 6jo, nuėjo ir in tą skiepą, praver8 sklepą, ir tas žmogžudis, kur buvo pasislėpęs, jei sakė: ,„Nenueigąsk. Kas tau but geresnis, ar pata, ar brolis?" — „Man rodos, kad butu geresnis pats, kap brolis." Sako tas žmogžudis: „Tai mudu ženysimės. Nueik in pakajus, rasi šepoj' tris bonkutes su vaistais. Vieną atneši man: kur žandas perkirstas, tai man patepsi, išgis; o kitą bonkutę, kad sveikas buče, o trečę, kad drutas buče. O kai pareis brolis iš girios medžiojąs su savo žverelėm, ir tu jį peršnekšk: **Brolau, tu 6si drutas; kad aš tau surišče nykščius užpakalij' šilkų posmeliu, ar tu juos nutrauktumė“* Ir kaip matysi, jis nenutrauke, tai manę pašauk." Par6jo brolis ir davė surišt, ir jis patraukė ir nutraukė: „Sesuo, man permenki šitie siulai." Ir vėl išėjo jis in girę. O ta sesutė nuėjo pas tą žmogžudį klaust, ką dabar daryt su juo, kad jis nutraukė tą šilkų posmiuką. "Tas žmogžudis liepė antrą sykį dručiau surišt. Ir ji surišo jom užpakalij' vėl nykščius, ir vel jis patraukė ir nutraukė ir sakė: ,,Sesute, permenki man šitie tavo šilkų siulai." Vel išėjo į girę, o ta sesutė vel nubėgo pas tą žmogžudį klaustis, ką daryt jem. Ir liepė nueit paimt daug labai siulų, tai nenutrauks; ir sake: ,,Kad nenutrauks matysi, tai pašauk manę." "Traukė tas brolis tuos šilkus ir nenutrauke. Sako sesutei: ,,„Atrišk mano ' pirštus." O sesutė sako: ,,Aik še,. žmogžudi." Atė' žmogžudis kirst tam broliui galvą, o jisai sakė: „Palauk manęs. Manę tėvai mokino tokį balsą ant šitos dudžiukės." Ir jisai išsivelyjo per tris daiktus duduot su tai dudžiuke, pirmą sykį pakajui, antrą sykį priemenioj', trečę — an dvaro. Ir pradė' jis ant savo dudžiukės duduot, kad subustu jo žverelės. Ir 6m6 nuklausė žvėrys. Pirmiause išgirdo lapė, kad gaspadorius jųjų šaukėsis ant pagelbos. Pribėgo lapė, o vilkui kirto su vuodega per akis. O vilkas tingėjo keltis. Tai lapė nubėgo pas levą, ir levas drutas labai visas greit žverelęs subudino. Levas, kap tik šoko, 6me duris išmušė, ir atbėgo žvėrys an dvaro. Ir lapė tuos siulus no pirštų nukando ir paleido t; gaspadorių. Ir 6m6 levas perplėšė tą žmogžudį pusiau, ir visi žvėrys išnešiojo po kaulą jojo. O tas brolis sake: „„Sesute, aš tavę šiteip mylėjau, an rankų nešiau, o tu man teip padarei! Nenusigąsk, sesute, aš tau nedarysiu dabar smerties." Nuėjo brolis in pakajus, rado s6-

pą, toj s8poj? trys obuolei, vienas aukso obuolys, kitas sidabro, trečes deimanto, ir trys vinys, aukso viena, kita sidabro, treče deimanto. Ir ėmė tą sesutę prie sienos prikalė, rankas prikryževojo ir kojes prikalė, ir padėjo jei tuos tris obuolius: ,,Sesute, kai pavirs obuolei, deimantas auksu, o sidabras deimantu, o auksas sidabru pavirs, tada tu išsipakutavosi." Ir išėjo tas brolis iš to dvaro. 12 |

Priėjo jisai tokę traktiernę. Toj' traktiernė' visi lindni labai. Jisai klause: ,, Kodėl jus toki liudni asat?"- „Už tai mes toki liudni asam, musų šende karalaitienei dekretą padarys, paduos devyngalviui smakui." Klau- R6 tas brolis: „Ar negalčče išgelbėtt Mą rodos, kad aš išgelbčče ję." Davė žinę karalienei, kad če yr toks, kur išgelbės karaliaus dukterį. Ir gavo žinę, atvaževo su karietom ir pačmė tą brolį ir vežė, kur darys dekretą tai panai. Ir ję lydė"' su didele mine ir ję pasodino ties mariom. Paskui visi ejo namo. O tas su žvėeriukčūm stojo ties mariom, ir pamatė su devyniom galvom smaką iškylant. Tai jo žvėeriukės pradėjo jį baugint: lapė pavilgo Savo vuodegą ir tą devyngalvį liejo sa vuodega per akis; o meška pa6čmus su savo kanopa metė jem an akių; o levas labiau'. baugino, vandenį liejo ant jo; o zuikys lakstydamas vis jį baugino. Ir jis, devyngalvis, šoko iš vandenio. Tai tas brolis pačmęs kirto-kirto-kir tošoble. Paskui meška smaką traukė iš vandenio, o 1evas jįjį tuoj perplėšė, ir visi žverys jį išsidalino. Tai dabar džiaugėsi, kad ta pana atliko no smako, ir sako ta pana: ,,„Sėsk in mano karietą, važiuosime namo'." Ir dovanojo jem žiedą ir pusę savo skarikėūs. Važevo; purmonas šnekėjo su lekaju, sako: ,,Kam mes vešime namo' šitą žmogų su šitais žverimi? Imkime ir padarykime jem smertį ir sakykim savo karaliui *'Ne jis išgelbėjo; jis nuėjo su savo žveriukėm, o mes išgelbėjome tavo dukterį'*." Ir padar6 tie jom smertį, ir nuvaževo namo",

O tos žvėrys labai verkė, ir jos nežinojo, ką reik daryt. Vilkas buvo labai išmintingas, nuėjo int girę, rado žmogaus arklį, €m6 papjovė, ir nuvedė lapę in tą arklį ir liepė jem: ,,Kas atlšGks tos mčsos lest, tai tą pagauk ir atnešk levui." Ir atlekė varniukas, ir pagavo jį lapė ir atnešė levui varniuką ir padavė. Paskui at-

Iskė varna prašyt: „Atiduok mano vaiką, aš tau dovanosiu kažin ką." Sako tas levas: ,, Atiduosiu aš tau tavo vaiką: nulek ir parnešk tokio vandenio ir išgydyk mum šitą brolį.'? Ir sakė varna, kadai ,, Sunku išgydyt šitas žmogus; yra tokioj karalystė' didelis miestas ir tam mieste tokio vandenio trys šulnei, vienas gyvojo, antras drutojo, trečes greitojo vandenio." "Ta varna nulekė in tą miestą. Stovi sargyba didelė pas tuos šulnius, ir negali prilškt, tai ji nulėkė ir uždegė miesto tris murus, ir tie sargai nubėgo jo gint, gelbėt tos ugnies. Ir tuo tarpu ta varna puolė int šulniuką, kur gyvas vanduo, prisemė pilną snapą gyvojo vandenio, ir činė puolė in kitą šulniuką, kur drutas vanduo, ir puolė in trečę, kur greitas vanduo. Parneše vandenio in antrą adyną. Ir ėmė impylė jem to vandenio gyvojo in burną, ir atgyjo, ir impylė jem drutojo, tai jis atsikėlė, ir impylė jem greitojo, tai jis vaikščiojo ir buvo sveiks su visu. Kalbėjo in savo žveriukes, kad ,,Aš buvau užsnudęs." Paskui sako levas jem: ,, Tave nužudė lekajus su kurmonu." O dabar jis su savo žveriukėm pareina pas tą „Zcorių, kur išvalnino jo dukterį. Inteina in tą miestą ir. randa tą paną ženyjentis su tuo lekajum. Ir jis par- 6jo ir sako: ,,Ką jus turit do ženklą? Mės turim jos ženklą: turiu jos žiedą ir turiu jos skarikę." At6 karalius ir pamatė tą skarikę ir tą žiedą, jis sakė: „Dabar tai yra teisybė šito." Ir eme iškasė duobę su ugne ir tą lekajų ir tą kurmoną inmMetė in ugnį. Ir ėmė tasai žmogus apsiženyjo su tai karalienės duktere, ir dovanojo karalius savo karalystės pusę.

Ir Emė kartą tasai karaliaus žentas išėjo su savo žvėriukėm in girę, ir sutemė. Ir jisai kalbėjo, kad ,„Manę pagavo naktis: dievas dangui, o aš aut žemės su savo žveriukšūm ir nebijau nieko. Paskui pamačiau ugnį vidurij' girios, nučjan pažiurčt in tą daiktą. Tenai stovi boba ir kurena ugnį. — Boba, močiute, ar nepriimtum manę pergulėt?" „O kodėl tavę nepriimče? Tikt aš bijau tavo žvėriukių; daleisk tavo žveriukes pabaustie, aš tada nebijosiu." Aš atsakiau: ,,„Gali pabaust mano žveriukes." Ir ji pabaud6 tais žveriukes, ir pavirto in akmeną, ir tas žmogus sykiu pavirto in akmeną.

O jauniauses brolis ateina pas tuos beržus, kur tie brolei skyrėsi žednas sau. Atėjo ir eme apėjo api tuos

tris beržus ir 6m6 bėūgt kraujei. Jis sakė, kad ,,Mano vyriauses brolis n6ra gyvs dabar." Paskui jisai su savo žveriukėm €jo in tą miestą in tą traktyrą ir rado visus liudnus, kad karaliaus žentas prapuolė. O jie mislyje, kad jis tas pats, prasidžiugo visi, sakė: „Tavę visur jieškome, o dabar išješkojome ir atradome tavę." Ir jie nučjo parved6 karaliui žentą. Ir ėmė karaliunaitė iš didelio džiauksmo nepažino, mislyjo, kad jos pats par6- jo. Ir ėme klausinėjo karaliunaitė: ,,Kur tu buvai ik šolikė" — ,„Aš ik šolik medžiojau.'' Ir jisai suprato, kad jo brolio jieško. Atėjus nakčei 6jo jiedu gult, ir eme pasidėjo šoblę in vidurį. Emė klausinėjo pas jįjį karaliunaitė, sako: ,, Kodėl tep padarei?" — ,,„Padėjau šoblę: rasi vaikščiodamas po girę nulaužiau šakelę, tai rasi didelei prieš dievą sugriešiau." Rytmetij' atsikėlęs su savo žveriukėm nuėjo in girę pamedžiot. Karaliunait6 prašo: ,, Atvesk žalnėrių, ir tegu su tavim aina sykiu in girę." Ale jis em6 nenorėjo, kad su juo aitu in girę, ir išėjo jis viens in girę. Ir 6m6ė užėjo naktis an jojo, ir em6 šnekėjo: ,,Dievas dangui, aš ant žemės Su savo žveriukem, nieko nebijau.'' Ir jis pamatė ugnį. Nuėjo pas tą ugnį, randa raganą kurenant ugnį, ir jis prašėsi nakvynę. Jem atsakė ta boba: „„Galima priimt in nakvynę. Tiktai bijau tavo šitų žveriukių, prašau daleist' man pabaust šitais žveriukes." Ir pabaudė tais žveriukes, ir pavirto jos in akmenį, ir sykiu jų gaspadorius pavirto in akmenį.

Paskui vidutinis brolis atėjo pas tuos beržus ir ėmė tuo apėjo ir rado kraujus bėgant. Sako: ,,„Ak, mano brolei dabar negyvi." Paskui ėjo jisai su savo žvėriukėm in tą miestą ir nučjo in tą traktiernę. Ir eme mislyjo tie mieščionys, kad atsirado karaliaus žentas. Ir 6m6 klausinėt pas tą žmogų: ,,Kur buvai, karaliunaiti ikšolikt Mes visur tave ješkojom." Ir jiejei nuėjo pas tą karaliunaitę, ejo jis sykiu. Karaliunaitė klausinė: „Kurtu buvai ik šolik?“" — ,,Aš medžiojau ik šolik." Nakče guli jiedu in lovą, ir €em8 jisai pasidėjo šoblę in vidurį." Kodėl tep padėjei šoblę in vidurį?" — ,,„Už tai padėjau šoblę in vidurį: rasi dabar, kaip po girę vaikščiojau, nulaužiau šakelę ir sugriešiau prieš dievą." Rytmetij' atsikėlęs ejo in girę ješkot savo brolių. Ale ta karaliunaitė nenorėjo leist jo vieno. Sako jisai, kad „Aš nenoriu didelio pulko."

Jisai ir medžiojo po girę su savo žveriukėm. Jisai

parpuola ant žemės ir klauso, ar neatsilieps jo brolių

žverys, ir atsiliepė dabar po žeme. Ale jis nežinojo,

ant katro daikto atsiliepė žvėrys. Ir 6m6 sutemė, ir jis

kalbėjo: „Dievas dangui, aš ant žemės: nebijau, turiu

savo žveriukes." Nuėčjo toliau, pamatė ugnį, pas tą ugnį boba ugnį kuūrena. Ir 6m6 kalbėjo su tai boba:

„Močiut', ar nepriimtum manę in nakvynęt" — „O ko

dėl aš nepriimče tavę in nakvynęė O kad aš bijau tavo“ žveriukių, daleisk savo žvėriukes pabaust." — ,,„Koks aš buče gaspadorius, kad aš duoče kitam savo žveriukes „"baustė Pabausiu aš pats." Irčmė davė ta boba savo rykščiukę, ir jisai paem6 rykščiukę, ir jis savo laputę kai pabaudė, tai ta laput6 pavirto in akmeną. Emė ir savo nusiuntė levą, kad išpjautu aržuoliuką. Indėjo tą aržuoliuką int ugnį ir sušutino ir pradėjo jį tai bobai duot. ,,Atgydyk' mano brolius ir tais žveriukes." Ir emė boba ragana atgydū tuos brolius ir tais žveriukes, ir 6me iškilo iš tų akmenų, iš tų malkų, ir ėmė užkilo ic vaiskas baisus, ir tę buvo didelė myne*), ir buvo tas didelis vaiskas jos, tos bobos, nužudytas. Tai jie parėjo namo" su didele myne, ir pamat6 cecorius, kad pareina tie žmonės, ir nepažino, katras yra jos pats, tos karaliunaitės. Norėjo karalius jiem dovanot visiem trimi po karalystę. Ir eme šitie jaunesnysis ir vyresnysis dovanojo šitam vyriausem, ir sako jiedu: ,,„Brolau, mes dabar jumi išgelbejom no šitos smerties, dabar gyvęk su karalienės duktere." (Užrašyta Pajėsij').