Gegute pavirtusi dukrelė

Gyveno vienam kaime turtingas ūkininkas. Jis turėjo vaikų tik vieną dukterį. Lepino ją, kiek galėdamu, ir tėvas ir motina.

Kada duktė užaugo, pasiūgėjo, iš visur siuntė piršlius gražiausi bernai, bet tėvas už nieko jos leisti nenorėjo: — tas ne tiek turtingas, kitas negarsios giminės, trečias jiem negudrus. Rinko rinko dukrelei vyrą ir parinko iš tolimos tolimos šalies, iš gudų krašto, išleido už didelio pono, net, sako, kunigaikščio. tai ir ponui nepatiko, kad jo žmona prasta ūkininkaitė. Todel nei jis josios tėvų pas save kvietė, nei jos į tėvus leido. Kai išvežė gudų kraštan, daugiau nebesimatė tėvai su dukrele.

Vienus metus gyvena duktė su vyru, kaip du „karveliu. Gera buvo jai, ir apie tėvus negalvojo.

Kitus metus gyvena, bet jau nebetaip gerai, nebetaip meiliai, o trečiais metais visai vyras nustojo mergelę mylėjęs. Ėmė pagaliau jos neapkęsti, ėmė prikaišioti, kad gėdą daranti jo giminei.

Ne tiek vyras barė, ne tiek vyras ėdė, kiek pikta anyta. Žingsnį žengė — ne taip, sako. Žodį tarė — negerai, sako, tarė. Darbą dirbo — negerai, sako, dirba, darbų motina neišmokė.

Dieną ir naktį verkia jaunoji. Nuo ašarų akys paraudo, veidai nubluko, rankos pagelto.

Prašo vyrą, kad leistų namo tėvą motinėlę aplankytų, bet vyras nė klausyti neklauso, tik vis barasi, tik vis keikia ir mušti žada.

Pagaliau atėjo tokia valanda, kad vyras kitą pamilo, kitą vesti žada, o ją nužudyti nori.

Sužinojo apie tai mergelė, pamatė, kad jau paskutinė artinasi valanda, išbėgo iš namų ir pasislėpė giliam raiste ir, ten besislapstydama, ėmė verkti, Dievuliui skųstis.

Kai ji taip verkė, kai ji taip skundėsi, mato, ateina meška. Nusigando mergelė, kojos jai pamėlyno, žadą užkando, nei bėgti, nei rėkti nebegali. O meška tiesiog į ją.

— Čia jau mano paskutinė valanda.

Bet žiūri — meška atkišo vieną lopą, o joj pašinų pilna. Suprato moteriškė, ko iš jos meška nori, ir drebėdama išpašino lopą, paskui kitą, trečią ir ketvirtą.

Prakalbėjo meška žmogaus žodžiais, paklausė, kaip ji čia atsidūrusi. Papasakojo moteriškė visą savo gyvenimą.

Ir sako jai meška:

— Aš ten kelio nežinau, bet jei nori, paversiu tave paukšte — ir tu aukštai pakilsi ir pamatysi, kur tau, lėkti. Kai nulėksi pas savo motutę, atsitūpk jai ant peties ir įkišk jai burnon snapelį. Kai tik snapelį suseilinsi, tuojau vėl virsi moteriške.

Sutiko nelaimingoji ir pavirto raiba paukštele, o pavirtus nuskrido į tėvulio dvarą, atsitūpė vyšnių sodely po seklyčios langeliu ir ėmė verkti, gailiai kukuoti.

Išgirdo tėvas gegulės balsą ir pamanė:

— Tai gal mano dukrelė taip gailiai verkia, taip graudžiai kukuoja pas vartelius.

Išėjo ant kiemo ir pamatė, kad ne dukrelė verkia ant vartų, bet raiboji paukštelė kukuoja žalioje vyšnioje.

Klausė klausė žmogus, širdį jam sugėlė, ir prakalbėjo į gegutę:

— Raiboji paukštele, kur taip gūdžiai kukuoji! Nulėk tu į gudų šalį, pranešk ten mūsų dukrelei, sugraudink jos širdelę, paklausk gūdžiu savo balseliu, kodel ji mus, senus, pamiršo. Štai, josios motutė, dukrelės nesulaukdama, sunkaus pasiilgimo kamuojama, užmerkė šviesias akeles, atsigulė aukštam kalnely. Papasakok dukrelei, kad nors manęs, seno, pagailėtų, mane, seną, aplankytų!..

Kai išgirdo šiuos žodžius raiba paukštelė, suprato, kad jau Dievulis lėmė jai amžiams paukštele pasilikti, sustriubavo, dar graudžiau sukukavo...

Ir taip kukuoja iki šios dienelės...