Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kai Nojus važinėjo per tvaną savuoju laivu, tai velnias, sumanęs pražudyti visą žmonių giminę, pasivertė pele ir pragraužė laive skylę. Pro tą skylę pradėjo sunktis vanduo. Pamatęs tai žaltys užkišo skylę savo uodega ir laikė ją užkištą ligi tvanas nuslūgo. Tvanui nuslūgus žaltys pasisakė Dievui, kuris davė jam pasirinkti tokį gyvą sutvėrimą maistui, kurio jisai pats panorės. Žaltys pats eiti nepanorėjo, taigi jo vieton išsiruošė uodas. Paragavęs visų kraujo, uodas surado, kad gardžiausias kraujas yra žmogaus. Pakeliui uodas susitiko kregždę, kuri pradėjo klausinėti, kieno buvo gardžiausias kraujas. Uodas pasakė, kad žmogaus. Kregždė, tai girdėdama, susivikravo ir ištraukė uodui liežuvį, o ištraukusi nubėgo pas Dievą ir pasakė, kad gardžiausias kraujas varlės. Žaltys išgirdo, ką kregždė pasakė, ir supykęs norėjo ją praryti, bet nesuskubo, nes kregždė iš jo nasrų paspruko: žalčiui tepavyko iškąsti tik jos uodegos vidurį. (Užrašė M. Pauliukaitė, Šerniškių vnk., Subačiaus vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 118
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
