VĖLĖS
Į sakmių mišką

Kitos būtybės · 1935-01-01T00:00:00Z M. RINKINYS

Neturtingo brolio kelionė

Jurgis Elisonas (surinkėjas) · 3 min. skaitymo · Šaltiniai ir teksto kilmė

SUSIJUSIOS BŪTYBĖS Velnias · Vėlė

Šios sakmės vaizdinys · DI meninė interpretacija Pažvelgti iš arčiau
Senojo leidinio tekstas

Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.

Gyveno du broliai: vienas turtingas, antras — neturtingas. Vieną kartą biednasai brolis sako savo pačiai:

— Iškepk blynų!

Pati prikepė blynų labai daug, kad jis ir jo pati su vaikais pavalgė jų ligi sočiai.

Po to jis tarė savo pačiai:

— Leisk man eiti į pragarą pas velnius! Kai eisiu, tai nunešiu ir velniams blynų, o už blynus gausiu kokių nors dovanų!

Pridėjo jam pati blynų į pintinėlę ir išleido iš namų. Jis ėjo, ėjo ir priėjo pragarą, įėjo į vidų ir pamatė Liucipierių, pririštą prie pragaro sienos. Jis pasisveikino su velniais ir tarė:

— Atnešiau jums skanių blynų! — Ir padavė juos Liucipieriui, kuris suvalgė tris blynus, o likusius atidavė kitiems velniams.

Po kiek laiko, kai visi velniai pavalgė blynų, neturtingasai brolis šitaip prabilo:

— Dabar duokite man už tuos blynus gerų dūšių!

— Duosime tau didžiausius maišus aukso, tik neprašyk gerų dūšių! — visi velniai suriko.

— Ne, — sako, neturtingasis brolis. — Duokite man greičiau maišą putų, nes ten yra gerosios dūšios!

— Mes tau duosime didžiausius vežimus aukso, tik neprašyk dūšių, — ėmė cypti velniai.

— Duokite greičiau, o jei neduosite, tai bus blogai! — suriko žmogus.

— Neduosime, neduosime — rėkė velniai.

Tuomet žmogus pradėjo lipti ant sienų, o Liucipierius kai pradėjo cypti, net visi langai išbyrėjo.

Žmogus vėl klausia:

— O dabar ar duosite?

Iš pradžių velniai nenorėjo duoti, bet paskum pats Liucipierius prigraibė vieną maišą putų ir padavė žmogui.

Užsidėjo žmogus maišą ant nugaros ir išėjo iš pragaro. Ėjo, ėjo jis ir sulaukė vakaro. Sutemus atsigulė jis po kryžium ir užmigo. o maišą padėjo šalia savęs. Ryto metą jis atbudo ir pamatė labai didelę pievą, kurioje ganėsi daugybė avių, o tos avys visos buvo baltos, kaip sniegas. Maišas šalia jo gulėjo tuščias. Apsižvalgė jis aplinkui — ir pamatė seną, žilą senelį. Tas senelis buvo pats Dievas, bet žmogus nežinojo, kad tai Dievas. Senelis tam žmogui ir sako:

— Atiduok man tas avis!

— Tos avys ne mano, nes aš visai nevedžiojau su savim avių! — atsakė žmogus.

— Tos putos ir buvo tos avys, kurias čia dabar matai. Taigi atiduok jas man! — tarė Dievas.

Žmogus atidavė Seneliui visas avis ir sako:

— Ką man duosi už jas?

— Nieko kito už tai tau neturiu duoti, kaip tiktai saują utėlių!

— Duok nors utėlių, nes namie manęs laukia maži vaikai! Paėmė Senelis iš pažaksčio saują utėlių ir įdėjo tam žmogui į maišą.

Padėkojo žmogus Seneliui ir, pasiėmęs maišą ant pečių, lazda pasiramsčiodamas, nuėjo namo.

Jam pakeliui beeinant maišas pradėjo sunkėti. Parėjo jis namo ir pasakoja savo pačiai visus atsitikimus.

— Na, tai parodyk, kur tas utėles turi! — sako jam pati.

— Paėmė jis maišą, atrišo jį — ir rado pilną aukso.

Tada jie suprato, kas buvo tas Senelis. Paskui jie už gautą auksą nusipirko duonos ir kitų reikalingų daiktų. (Užrašė A. Buinevičius, Jaugilių vnk., Krakių vl.).

Šaltinis ir teksto kilmė
Leidinys
Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 197
Skaitmeninė kopija
Internet Archive
Licencija
Public Domain Mark 1.0