Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Seniau, kol dar ne visas pasaulis buvo sutvertas, Dievas su Liucipierium gyveno didelėj taikoje. Kartu vaikščiojo ir miegojo. Bū- -davo, išeis pasivaikščioti abudu, Dievas sumano ką nors sutverti, tai ir Liucipierius nelieka nuo Jo. Dievas, būdavo, sutveria gerą gyvulį: „arklį, karvę, šunį, o velnias — vis blogą: vilką, lokį, levą. Matai, Liucipierius širdyje turėjo ant Dievo piktumą, užtat taip ir darė.
Vieną kartą, kaip ir visados, išėjo Dievas su Liucipierium pasivaikščioti. Dievas sumanė sutverti gerą ir naudingą gyvulį. Ilgai negalvojęs, nulipdė Jis iš molio gyvulėlį, paskum palietė jį su savo ilga lazda, kurią vis nešiojosi su savim (gal ir dabar dar nešiojasi — nežinau) — ir jo sutvertas gyvulys pasidarė gyvas. Tam gyvuliui Dievas davė vardą avelė.
Liucipierius irgi neužsileido. Tuojau šoko lipdyti iš molio gyvulį, panašų į Dievo sutvertą avelę, tik dar ragus pridėjo. Nulipdęs ėmė pusti pro s....ę kvapą, kad atgytų (mat, jis tokios lazdos, kaip Dievas, neturėjo), bet tas molinis gyvulėlis nekrutėjo. Pūtė, pūtė — ir kvapo pristigo. Dievas, Liucipieriaus pasigailėjęs, palietė su lazda tą gyvulėlį — ir jis atgijo. Tuomet kad gi supyks Liucipierius, o supykęs kad gi riktels ne savo balsu:
— Už ką taip padarei?
O Dievas, lyg nenugirdęs, atsakė:
— Taip, — sako, — ožką padariau.
Liucipierius už tai labai supyko ir nuo to karto vis dar su Dievu nesutinka.
Dievas tam gyvuliui kitoniško vardo nebedavė, ir jis po šiai dienai vadinasi ožka.
Kai kur žmonės vadina ožką velnio gyvuliu. (Užrašė P. Kisielis, pasakė J. Žlejis, 60 mt. amžiaus, neraštingas, Užuraisčių km., Pagirių vl:).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 200
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
