Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Ežį Dievas sutvėrė, kaip ir kitus gyvulius, ir davė jam labai švelnius plaukus. Ežys tais savo plaukais labai didžiavosi. Vieną kartą jis, eidamas pro eglę, įsidūrė į jos spyglius snukį, labai supyko ir pradėjo bartis ant Dievo. Paskum kreipėsi į eglę, sakydamas:
— Kad tu turėtum tokius švelnius plaukus, kaip aš, tai ir šakas aukščiau laikytum, o kad turi tokius aštrius ir negražius, tai ir laikai juos žemai nulenkus, kad praeiviai susibadytų.
Dievas supyko ant ežio ir sako:
— Kad tu taip pasididžiuoji savo švelniais plaukais ir pyksti ant tų, kurie turi aštrius plaukus, tai tu nuo šios dienos turėsi juos dar aštresnius, kaip šios eglės spygliai!
Nuo tos dienos ežys ir turi aštrius plaukus, už kuriuos nuolatos. kukendamas ir barasi ant Dievo. (Užrašė A. Dulksnytė, pasakė M. Dulksnys, Naivių km., Kupiškio vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 206
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
- Susiję svetainių įrašai ir nuorodos
