Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Labai, labai seniai, kai dar tik buvo sutverti žmonės, velnias turėjo galvijų, kurie buvo raguoti ir visi juodi. Naktį tuos gyvulius ganydavo pelėda, o dieną juodvarnis.
Kartą, apie apyaušrį, kai pelėda buvo jau pailsusi, o juodvarnis dar neišsimiegojęs, gyvuliai suėjo į Dievo daržą.
Dievas perskėlė gyvuliams nagus ir išmargino juos.
Rytą, kai velnias atėjo savo gyvuliais pasigrožėti, pelėda ir juodvarnis pranešė jam, kad Dievas susivaręs jo gyvulius kūtėn. Velnias nubėgo pas Dievą atpirkti tų gyvulių. Bet išmargintų gyvulių velnias neprisipažino, ir Dievas atidavė juos žmonėms. Žmonės pavadino juos karvėmis.
Velnias tuomet liepė piemenims (pelėdai ir juodvarniui) surasti pamestus gyvulius. Pelėda dar ir dabar dažnai naktimis, kai velnias
ją užkutrija, lekia gyvulių ieškoti, šaukdama: „U-hu-hu u u... Privysiu, privysiu, privysiu!“
Juodvarnis dienos metu taip pat neturi ramybės: iškyla iki debesų ir šaukia: ,„Prrruk, prrrrrk, prrruk!“ (Užrašė I. Kukoris, pasakė A. Kukoris, Vabalninke).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 207
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
