Kalvis ir velnias

Gyveno vienas kalvis, kuris buvo labai turtingas. Vieną vakarą užėjo pas jį du keleiviai, Dievas ir šv. Petras, ir pasiprašė nakvynės. Kalvis juos meiliai priėmė. Atsikėlę iš ryto svečiai rengėsi eiti toliau į kelionę ir išeidami paklausė kalvį:

— Duosime tau tris daiktus! Sakyk, ko nori?

Kalvis pagalvojo ir tarė:

— Noriu, kad turėčiau maišą uknolių ir jei kas prie jų prisilies, kad priliptų!

Petras kumštelėjo jį į šoną ir sako:

— Sakyk, kad dangaus noriu!

Bet kalvis jam atsakė:

— Aš dar nemirsiu ir nenoriu dangaus!

— O dar ko nori? — paklausė Dievas.

— Tokios kėdės, jei kas į ją atsisės, kad priliptų!

Petras vėl sako jam:

— Sakyk — dangaus!

Bet kalvis vis jo neklausė.

— O dar ko nori? — paklausė Dievas.

— Noriu tokios obelies, kurion jei kas įlips, kad neišliptų!

Tuomet šv. Petras nuliūdo, kad kalvis neprašo dangaus ir atsisveikinęs iškeliavo į pasaulį.

Gyveno kalvis labai ilgai, bet pagaliau atėjo ir jam galas. Atėjo pas jį velnias ir prašo, kad eitų kartu su juo. Kalvis sutiko. Jis tiktai paprašė, kad velnias nueitų vinių atnešti.

Velnias priėjo prie maišo ir, jį palietęs, prilipo prie jo. Tuomet velnias ėmė prašyti, kad jį paleistų, ir žadėjo kalvio nebesivesti. Kalvis išklausė jo prašymo ir jį paleido.

Praėjus keliems metams vėl atėjo pas kalvį velnias ir pasakė, kad jo daugiau nebepaliks. Kalvis nieko neatsakė, bet paprašė jį atsisėsti į kėdę. Kai tik velnias atsisėdo, ir vėl visas prilipo ir pradėjo rėkti. Tada kalvis jam ir sako:

— Ar nesivesi kartu, tai paleisiu!

Velnias atsakė, kad nesivesiąs. Taip ir paliko kalvis šitam pasaulyje. Jei gyvas, tai ir dabar tebegyvena. (Užrašė V. Mažeika, pasakė A. Mažeika, Ruseinių km., Josvainių vl.).