Kalvis ir Dievas

Seniau po pasaulį vaikščiodavo Dievas ir šv. Petras. Vieną sykį Dievas bekeliaudamas labai pavargo ir apsinakvojo pas vieną kalvį.

Kalvis buvo neturtingas ir neturėjo kuo Dievo pavaišinti. Dievas jam davė tris kapeikas ir liepė atnešti valgyti. Kalvis paėmė tas tris kapeikas, nuėjo į smuklę ir, jas pragėręs, parėjo namo be nieko. Ir vėl Dievas jam davė tiek pat pinigų. Kalvis nuėjo ir parnešė duonos. Dievas pavalgė, paskui pavalgė ir visa kalvio šeimyna. Pavalgęs Dievas atsigulė. Rytą atsikėlęs, išėjo Dievas į sodą pasivaikščioti, o šv. Petras pasiliko troboje ir tarė tam kalviui:

— Eik ir persiprašyk Dievą, o paskum prašyk dangaus!

Kalvis nuėjo pas Dievą ir sako:

— Padaryk taip, kad jei kas imtų mano obuolius nuo obelies, kad tas tuoj priliptų!

— Kaip sakai, taip ir bus! — atsakė Dievas.

Kalvis grįžo pas šv. Petrą, kuris ir klausia jį:

— Ar paprašei Dievą dangaus?

— Ne! — atsakė kalvis.

Šv. Petras vėl liepė eiti ir prašyti dangaus. Kalvis nuėjo ir sako:

— Jei kas imtų iš mano maišelio uknolius, tai padaryk taip, kad jis tuoj priliptų!

— Kaip sakai, taip ir bus! — tarė Dievas.

Kalvis vėl atėjo pas šv. Petrą, kuris ir vėl ji klausia:

— Ne!

Šv. Petras vėl jam liepia eiti pas Dievą ir paprašyti dangaus.

Kalvis nuėjo ir sako Dievui:

— Kai aš lošiu, tai kad vis išloščiau!

— Kaip sakai, taip ir bus! — tarė Dievas.

Dievas ir kalvis atėjo į trobą ir rado šv. Petrą jau pasirengusį keliauti, taigi jiedu ir iškeliavo.

Praslinkus daugeliui metų atėjo pas kalvį mirtis ir sako:

— Aš tave piausiu!

— Gerai, bet pirma nuskiūk man obuolį! — atsakė kalvis.

Mirtis siekė obuolį — ir prilipo jai rankos, o kalvis, paėmęs lazdą, kad ėmė mušti mirtį. Primušė, primušė ir paskui paleido.

Praslinkus keletai metų vėl atėjo mirtis. Kalvis tuomet kaustė arklį ir paprašė mirtį paduoti jam vieną uknolį. Mirtis griebė uknolį — ir jos rankos prilipo, o kalvis paėmė lazdą ir ėmė mušti mirtį. Primušė, primušė ir paskui paleido. Paleista mirtis kad griebė kalvį ir papiovė jį. Nuėjo kalvis į dangų, o šv. Petras laiko duris ir neleidžia. Tuomet kalvis nuėjo į pragarą — ir ten jo neįsileidžia. Bet ėmė jis prašytis — ir įsiprašė. Patekęs pragaran, kalvis ėmė lošti iš spirgių. Išmetė kortas,

ir velniai jam davė maišelį spirgių. Paskui jis išėjo iš pragaro, nuėjo ant šieno kupetos ir atsigulė, o tuos tris maišelius spirgių pasidėjo šalia savęs. Rytą nubudęs, jis pamatė didžiausią avelių būrį. Paėmė kalvis ir nusivarė visas aveles į dangų. (Užrašė S. Ladavičiūtė, pasakė S. Ladavičius, 56 mt. amžiaus, skaityti ir rašyti moka, Naujamiesčio vl.).