Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Labai seniai važiavo per kaimą Dievas ir angelas. Sutemo. Pradėjo jiedu ieškoti nakvynės. Nė vienas turtuolis ūkininkas nenorėjo priimti. Galop, užsuko jie gale sodžiaus pas vieną grytelninką, kuris visus elgetas nakvynėn priimdavo. Žmogelis ir juos priėmė, davė arkliui šieno, pamelžė savo karvutę, pastatė dubenį pieno ant stalo ir sako:
— Pagerkit, sveteliai, nors pieno, nes duonos neturiu nė kąsnio!
Dievas išsiėmė baltą, kaip sniegas, terbelę, pakratė virš dubens, ir pribirėjo duonos. Visi gardžiai pavalgė, o pieno pasiliko pilnas dubuo. Pernakvoję ir padėkoję, jie išvažiavo. Miške susitiko vilką. Vilkas sako:
— Aš piausiu jūsų arklį!
Dievas atsakė:
— Kam tau senas arklys piauti! Jo mėsa kieta, negardi. Gexriau nueik galan sodžiaus, ten kieme rasi riebią karvę, ją ir pasipiauk.
Tautosaka, 14 209
Angelas nusigandęs sako:
— Viešpatie, jis mumis papenėjo, o dabar liepi jo vienintelę karvelę vilkui papiauti!
Dievas atsakė:
— Jam karvė nebereikalinga, jis šiąnakt ateis pas mane!
Naktį angelas atnešė Dievui to žmogelio sielą, o turtuoliams velniai per naktis neduodavo ramybės, barstydami ant jų galvų pinigus. (Užrašė, Zakaraitė, Mučiūnų km., Krekenavos vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 422
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
