Kalvis ir velnias

Gyveno kartą kalvis, kuris buvo labai neturtingas. Vieną kartą jam prireikė pinigų, bet niekas jam nepaskolino, nes visi žinojo, kad jis jų neatiduos. Tai kalvis ir sako:

— Kad ir pats velnias būtų ir tai prašyčiau paskolinti!

Kaip tik velnias ir ateina. Na, kalvis ir susitarė su juo, kad po metų jis grąžins tuos tris tūkstančius, kuriuos velnias jam paskolino.

Po kurio laiko užjojo pas jį šv. Petras arklio kaustyti. Kai pakaustė kalvis vieną koją, tai šv. Petras ir klausia:

— Ko tu nori už tai?

Kalvis parodė maišą su uknoliais ir sako:

— Kas įkiš ranką į maišą, tai kad jos, man nenorint, nebeištrauktų!

Šv. Petras sutiko. Kai kalvis pakaustė antrą koją, šv. Petras vėl klausia:

— Ko nori už tai?

— Kad, jei kas įlips į tą obelę, kuri kieme auga, jau nebeišliptų! — atsakė kalvis.

— Gerai! — sako šv. Petras.

Kalvis pakaustė trečiąją arklio koją ir už ją pareikalavo, kad, jei kas atsisės į jo kėdę, kad nebenueitų. Tada liko paskutinioji, ketvirtoji koja. Kai kalvis ir ją pakaustė, šv. Petras paklausė jį, ko jis norėtų už tai. Kalvis manė, manė ir nebesumanė ko paprašyti. Taip ir liko be užmokesčio už ketvirtąją koją.

Po kiek laiko suėjo metai, ir velnias atbėgo pas kalvį atsiimti pinigų. Kalvį velnias rado bedirbantį ir tarė jam:

— Na, jau uždirbai? Atiduok man pinigus!

Kalvis atsakė:

— Matai, kad dar tebedirbu! Geriau paduok uknolį iš maišo! Vis bus greičiau!

Velnias pašoko, įkišo ranką į maišą, ogi žiūri, kad nebegali ištraukti. Tuomet kalvis įdegino reples ir pradėjo velnią gnaibyti. Tas kad ims čypti iš skaumo ir prašyti, kad jam dovanotų. Kalvis velnią paleido su sąlyga, kad šis nebeateis visus metus.

Po metų atbėgo kitas velnias ir reikalauja iš kalvio skolos. Kalvis ir sako:

— Palauk, einu — atnešiu, o tu iš nuobodumo, jei labai nori, gali pasiraškyti obuolių!

Velniui taip pakvipo obuoliai, jog jis greitai įlipo į medį, prisiraškė, prisiraškė, ogi nori jau išlipt — ir negali. Kalvis greitai nubėgo, įdegino reples ir kad ims jį gnaibyti. Velnias nebeturi kur dėtis iš skausmo, tik prašosi, kad paleistų, žada už metų teateiti dūšios. Kalvis sutiko.

Dirbo, vargo kalvėje jis visus metus, o čia jam ateina galas. Baisiai nusiminęs jis vaikščiojo! Pasibaigė metai, ir atidundėjo pats Liucipierius jo dūšios pasiimti.

— Palauk, — sako kalvis, — duok nors nusidulkinti ir papietauti! Kaip aš eisiu toks nešvarus!

Liucipierius nesutinka:

— Vėl, — sako, — ir mane, kaip anuos velnius prigavai, suvedžiosi!

Bet galiausiai abudu nuėjo.

— Sėsk! — ragina ji kalvis. — Aš greit pavalgysiu, atsisveikinsiu su namiškiais ir eisime.

Velnias atsisėdo. Kalvis pavalgė ir jau eina, bet jis ėjo replių pasiimti. Liucipierius taip pat keliasi, bet nebegali atsikelti. Baisiai supyko jis ant kalvio, o kalvis pasikvietė savo darbininkus ir pats su karštomis replėmis kad ims velnią mušti, gnaibyti. Šis net ėmė raitytis . iš skausmo, o paskum išsižadėjo ir kalvio dūšios, kad tik jį paleistų.

Kai kalviui nusibodo Liucipierių kankinti, jis jį paleido ir šis nudūmė į pragarą.

Po kelerių metų kalvis mirė ir nuėjo pas šv. Petrą prašyti dangaus.

— Kodel neprašei už ketvirtos kojos pakaustymą dangaus! — tarė šv. Petras.

Kalvis nieko neatsakė ir nuėjo pragaran su savo replėmis. Įbėgo jis į pragarą, o velniai kad ims staugti iš baimės — ir išbėgiojo po visus kelius. Tuomet kalvis vėl nuėjo dangun ir prašo Dievą priimti jį. Ką gi Dievas darys! O čia dar žmonės skundžiasi, kad velniai neduoda nė pakelėmis pravažiuoti, ir priėmė kalvį už sargą.

Pabuvo kalvis daug laiko danguje — ir nusibodo jam. Tada jis vėl sumanė taip padaryti, kaip pirmą kartą. Jis taip ir padarė, ir vėl prašo grįžęs iš pragaro Dievą, kad priimtų jį dangun. Ką gi Dievas darys! Žmonės neturi kur dėtis — taip užplūdo po visus laukus velniai ir ėmė gaudyti juos. Pagalvojo Dievas ir priėmė kalvį dangun. Tuomet kalvis buvo jau patenkintas. (Užrašė Br. Morkūnaitė, pasakė J. Keiba, 87 mt. amžiaus, skaityti moka, rašyti nemoka, Molainių km., Velžio vl.).