Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Vieną kartą išėjo Dievas su velniu į kaimą pasižiūrėti, ką žmonės veikia. Eina gyvenamųjų namų palangėmis — ir pro langus mato, kad žmonės girtauja, kortuoja, mušasi. Velniui pasidarė labai smagu, iš džiaugsmo jis net langines pradėjo barškinti. Eina jie toliau — ir randa žmones bešokančius. Velnias pasivertė į jaunikaitį ir vedė mergaites šokti, bet kiti vyrai tai pastebėjo ir ėmė šaukti:
— Žiūrėkite, velnias! Nosyje tėra tik viena skylė!
Tuomet velnias taip smarkiai dūmė lauk, jog išnešė net sieną.
Dievas, persiskyręs su velniu, nuėjo pas kitus žmones — ir rado juos giedančius giesmes. Paprašė Dievas nakvynės.
— Galėsi pergulėti, — tarė šeimininkė, bet kai Dievas paprašė vakarienės, jinai rūsčiai atsakė:
— Neturiu laiko!
— Tu ir neturėsi laiko, kol gyvensi ant žemės, — ramiai pasakė Dievas ir grįžo atgal į dangų. (Užrašė A. Kuzminskas, pasakė J. Balčiūnas, Narušaičių km., Stačiūnų vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 460
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
