Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Dievui kuriant pasaulį ir įvairius jo padarus, velnias jam pavydėjo ir pyko, kad negali nieko sutverti. Ilgai nelaukęs ir nesitverdamas piktumu, atsinešė jis bačką molio. Pamėgdžiodamas Dievą, paėmė
į ranką molio ir numetė žemėn. Kai tik nupuldavo molis žemėn, tuoj iš jo atsirasdavo varlė ir nušokdavo sau. Ir velnias pritvėrė tiek daug varlių, kad Dievas, jomis nebesikęsdamas, pasišaukė gandrą ir liepė paduot maišą. Sugaudęs visas varles ir sukišęs jas į maišą, padavė jį gandrui ir sako:
— Nešk maišą į jūrą ir paskandink jį neatrišęs.
Eidamas gandras labai norėjo sužinoti, ką jis neša. Pagaliau, neiškentęs atrišo maišą ir norėjo pažiūrėti, bet tik varlės — strykt ir iššoko visos iš maišo. Išsigando gandras, nubėgo ir pasakė viską Dievui. Dievas labai supyko ant gandro ir, ištraukęs iš krosnies nuodėgulį, kad drožė gandrui per nugarą, tai ir paliko juodas lopas. Gandras, supykęs ant varlių, visada jas dabar gaudo ir ryja. (Užrašyta Ukmergėje).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 77
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
