Apė šiaučių, ukininko dukterį ir jų veikalus

Kad kitą syk vienas turtingas ukininkas turėjo labai gražią dukterį. Pasivadino šiaučių tas ukininkas, kad pasiutų čeverykus dukterei. Šiaučius prieš nupirkimą skurų, mieravo tai ukininko dukterei, Onai, koję ir, bemieruodams, čiuptelėjo už pakinkio. Ona akies mirkanyj', įsispjovus į saują, trenkė tam šiaučiui į ausį.

iaučius ant to tik nusijuokė ir toke meile užsidegė prie tos Onos, kad kur tik 6jo, ką tik darė, buvo lyg susimaišęs ir negalėjo paliauti mislijęs aps Oną. Bandė da gretintis prie Onos, bet ir vel nepasisekė. Ant galo tas

šiaučius sutikęs ciganką, pasiskundė savo būdą: ,,Je pane — tarė ciganka — jei duosi tris rublius, aš padarysiu ir tau pa-akysiu, o tada bus tikrai tavo ta Ona.“ — „„Aš duočiau ir keturis rublius, kai tik gaučiau Oną už pačią." Ciganka davė šiaučiui tokę šaknį ir liepė namon parėjus, išvaryti gyvulius iš tvarto, o tą šakuųį po slenksčiu pakišti. Šiaučius namon parėjęs teip ir pada- Te: gyvulius iš tvarto išvarė, o tą šaknį, cigankos duotą, pakišo po slenksčiu tvarto, o atėjęs į stubą pasakė, kad gyvuliai palaidi. Ona tuo išbėgo varyti gyvulius į tvartą, sakydama: ,„Siuį tvartą“ — su kitu galu — pyrst! — ,„Na tai dabar ir gana" — pyrst! — ,,Ana, perdžių ir perdžių" — pyrst! — „siu į tvartą" — pyrst! — Matydams bernas nusivarant O1ą gyvulius į tvartą, nučjo padėti suvaryti; pačemęs au kuolu mostelėjo, sakydams: — ,„Siu į tvartą" — pyrst! kits gals. Ant galo atbžgo pats tevas ir motina tų galvijų varyti į tvartą ir visi kaip tik žodį taria ir perdžia.... Motina viską palikus nubėgo į bažnyčią pas kunįgą prašyt, kad eitų namus šventyt, sakydama: ,,Jegamastėli — pyrst! eikit mūs namus šventyt — pyrst! — mus namus nežine kas užker6- jo" — pyrst! — Kunįgas, nieko nelaukiąs, pas'čms krapylą, švensto vandenio ir 6jo drauge šventyti užkerštų namų. Pasidažęs krapylą į šventytą vandenį mostelėjo ir pradėjo kalbėti maldas, — pyrst! — „Na, su jus namais — pyrst! — su jus gyvuliais — pyrst! — su jus velniais — pyrst! aš dabar — pyrst! — n6 mišių laikyt pyrst! — negalėsiu" — pyrst! Dabar visiems didelė baime, ypačiai kad ir kunįgas pradė' pirsčioti. Suėjo visi į stubą ir šiaučius prašneko: ,,As numanau, kas čionai yra, nes per svietą eidamas daug žinau; jeigu aš gaučiau Oną už pačią, tada padaryčiau, kad jus paliautumėt pirdavę...." Tuojaus visi ant to sutiko; šiaučius iššmė tą šaknį, niekam nematant, ir tuojaus su ta Ona buvo to šiaučiaus vestuvės ir aš ten buvau ir valgiau ir gėriau, burnoj" nieko neturėjau. (No Leveckio iš Naumiesčio, Suv. gub., užrašė K. Stiklius 1902 m.)