Apė žŽmogžudžius ir gudrią dvarponio dukterį

Buvo vienas turtingas dvarponis, jis turėjo vieną dukterį, ir tas pons labai daug pinįgų turėjo. Vieną syk? išvaževo tie tevai in svečius an kelių dienų, o ta duktė liko viena namie tuose pakajuose. Dasižinojo žmogžudžiai. kad tas pons daugybes pinįgų turi — o ten buvo vienuolika žmogžudžių girioj — o jų namie ner, pasirengė tie žmogžudžiai jaunikiais ir atvaževo pas tą poną: aštuoni atėjo in pakajų, o viens liko pas arklius. Atėją in pakajus ten je vaikščioja, o ta pana pastatė jėm gert ir valgit, klausė: ,,„viručiai, kas jūs per vieni?" — ,,„O mes galim ir tavę viens vestie — jaunikiai." Ale vaikščioja, vaikščioja, jau j6 nerimsta: vienas sako: „mes galim gražumu apsiaitie, ale kur tevo pinigai?" Tuojaus, toj' susiprato, ką su jais daryt. Pas tą poną buvo sklepas, an jo skrinia be dugno, ir antvože toks buvo pritaisytas per visą antvožą po apačia, peilis; sako toj pana: „žinau kur pinigai: vieno aukso yr' teip, kaip rokuoja, kaip keturi karčiai — aime če po vieną,

tai galėsit semtis tiek, kiek katras galėsit panešt." O anie žmogžudžiai: ,,na, mes aisim visi." — ,,„Ne, visiem kaip tai yr' nesmagu, aikit po vieną, o jum užteks, visiem, kiek galesit pakelt." Viens nuvėjo su jaj! in tą kamarą an to sklepo, atidarė tos skrinios antvožą, biskį pakėlė, tas kaip pasilenkė semt pinigų — ne dasiekia. Sako toj' merga: „siek toliau, nes gilei tie pinigai." Tai kaip tik inkišo po atvožu galvą toj kaip leido tą antvožą ir nujeme galvą, tą jo kuną inverte in aklepą. Atėjo vel pas anuos, tie klause: ,„n'o kur anst" Sako ji: „prisisemė, kiek galėjo pakelt pinigų ir aš išleidau per kitas duris laukan." Ir teip vienu žodžiu, kad po vieną ji jom visiem galvas nujėmė, o tas, kur ant lauko buvo, tas jau nesulaukia ateinant, aina žiurėt, o ji jau buvo iš vidurio dručei užsidarius. Atėjo prie durių, ineit negal, klause: ,,kur tie virai, kur če buvo?' o ji atsakė jam, sako: ,,„prisiseme kiek norėjo pinigų ir išėjosau." Najau jam nėr ką daryt, tur važuot šalin. Parvaževo namo", klausė, kur jo tie broliai — jau ner, jau žino jis, kad je ten galą gavo. Dabar sako: ,,ką su taj' ragana daryt, kad ji mus aštuonis brolius nužudė, kaip ją iš ten pagaut?" Pasirengė viens jaunikiu, kits piršliu, pasikinkė gerus arklius in bričką, pasidarė raštus, kad tur ten ir ten dvarą, atvaževo pas tą mergą, €mė šnekėt, toliau daugiau — 0 jau merga buvo suaugus, — parodė raštus, kad tokį ir tokį dvarą tur' — jau leidžia tą dukterį už to jaunikio, o jis ima. Žinoma, kaip jau viskas gerai sutikta, vadžiojasi toj' merga tą jaunikį visur, rodo tevo turtą; atsivedė an to sklepo, sako: ,,če yra šita skrinia, po antvožu yra toks peilis: aną syk aš pati aštuoniem žmogžudžiam galvas nukirtau." O tas jaunikis: ,,o tai labai če gera prietaisa," o jau jo širdis užkepus, mislija sau: palauk tu, bjaurybe, aš tau už tai parodysu. Užsakai tuojaus išėjo — ir apsiženijo. Po vestuvių jau juos tėvai išleidžia, o ji, toj' pana, pasijėm6 iu bričką kartį žirnių: važuoja, o ji, nematant jam, vis beria žirnių ant kelio. Važevo, važevo, privaževo dideles girias; toli važiau' per tais girias, privažiau' tą žmogžudžių butą, inėjo in vidų, ten visos sienos kruvinos; jau ji persigando, ale bet linksma, rado da jų motiną. Toj' motina sako: „tai tu, ragana, mano aštuonis vaikelius nuugalabijai, tau bus dabar galas"? Sako

m

toj' moma: ,,aik da pati prisinešk vandens.'' Išėjo ji vandens, o jau je rodas daro, kokią jei smertį padaryt — otai buvo žiemos laikas, pustė. Sugryžo ji no vandens, sako: „labai pusto, ar neturite kulelį šeudų užkišt šulinukui?" "Ta moma: ,„ana, imk." "Toj' nasijėmus nusinešė tą kulelį, naščiais atrėmė, už kulio atsistojus nusirengė no savęs viršutinės drapavus it apreng€ tą kulį, o pati in pakalnę, in girią ir bėgt namo: randa daiktais da vis tų žirnių ant kelio paberta. Ji bėgo, bėgo, kiek galėjo, pailso; jau užpuol6 vakaras, ji insilipo in labai didelę liepą. O tie pažiuri per langą, sako: „jau ji supranta, kas jei bus, tai verkia, tegul atsiverks iki gana." Ale jau ta verkia, verkia, vandens neneša: ,,jau, sako, tik per ilgai verkia." Nuvėjo pažiurėt ta moma: ,,na, sako, jau bus gana verkus, aik jau namo," kaip duos in kuprą, kulys tas parpuolė, žiuri moma, kad jau jos ner, tik kulys aprengtas. Parėjo namo', pasakė, kad jau jos ner: „na, sako, jau toj' ragana pabego." Jė sedę an arklių — vyt! Vijo, vijo, pradėjo lytie, ir jau kits vakaras atėjo, sustojo po taj' liepa, atliko, kur ji aukščiau sėdėjo; šnekasi, sako: „ką tu jei darytum, kad pavytume?'' Sako: ,,durče tiesiok peiliu in krutinę." — „O aš tai iš apačių verče," ir dure aukštyn, pataikė jei in koją, pradėjo kraujas iš kojos bėgt ir varvet an tų žmogžudžių. Sako: ,,„žinai ką, brolau, jau kad mes dabar nepavijom, o jau naktis užpuo- Iš, pradėjo daugiau lytie an mus, turim jot namon, o iš namų važuosim važuoti ją ten peršnekėt." Jėdu sugryžo atgalios pasišnekėją, o ji viską girdėjo, tai ji išlipus vel begt, ir parbėgo namon. Tėvai žiuri, kas če, o ji sako: „teveli, jus manę gražei išleidot už žmogžudžio" — ir papasakojo, kaip ji iš ten pabėgo: tą koją jei išplovė, užrišo. Ale sako toj' duktė: ,j6 če tuojaus bus." Ją tėvai pakavojo, suvadino daugelį virų. Tie žmogžudžiai tuojaus atvaževo, sako: ,„kas jei pasidarė, kad ji no mus išėjo? pas mus teip gerai, teip gražu, liuksma, ko ji parėjo?" O tevai sako: ,,pas mus neparėjo, kas žin kur jus ją padėjot," ir tuojaus pašaukė virų ir tuos paskutinius užmušė. Teip tai pasibaigė banda tų žmogžudžių. (No L. Barono iš Bartinįkų užrašė V. Basanavičius 1895 m.)

212 š