Apė jaunikį žmogžudį ir drasią mergą

Buvo viena vienturt6ė gaspadinaitė turtinga. Ale atjojo pas ją jaunikis, pasisakė iš kur, o kad jau pasisvečiavo, sako: ,„kad važuosit pas manę pažiurėt, tai iš plento po kairei pas manę murmulinis kelias visokiais medžiais išsodytas, — gražus dvaras: pakajai mano: vienas visokiais brangiais akmenėčliais išsodytas, kitas sidabru, trečias auksu, o in ketvirtą ne neik, kad ir rasi raktus, nes kaip atvažuosi gali manęs nerast namie, nes mes asam vaisbunai, tai mes išvažuojam aržilų pirktie in tolimas šalis." Teip jis viską išpasakojąs išvaževo, o ta merga nusipirko kėturis pyragus ir važiau' su tėvais pažiurėt, o kad išvažiau' iš plento rado, teisybė, po kairei — kelias murmulu išklotas ir visokiais medžiais išsodytas. Pavažiau' toliau, rado kiaulės galvą, sako: „„kiaulele, te tau šitą pyvagą, kaip aš busu šito dvaro gaspadinė, tai duosu daugiau." Pavažiau' toliau, rado gaidžio galvą, sako: ,,„gaidelį, te tau šitą pyragą, kaip aš busu šito dvaro gaspadinė, tai duosu daugiau." Pavažiau' toliau, rado šuns galvą gulint, sako: ,,šuneli, te tau šitą pyragą, kaip aš busu šito dvaro gaspadinė, duosu daugiau." Pavaževo toliau, rado vilko galvą gulint, sako: ,,vilkeli, te tau šitą pyragą, kaip aš busu šito dvaro gaspadinė, duosu daugiau." Užvaževo ant dvaro — dailus dvaras; inėjo in vieną pakajų, teisybė — gražu: visokiais brangiais akmenėliais išsodytas, antras — sidabru, trečias — auksu išmuštas. Rado ji ten raktus no ketvirto pakajaus, atsidarė — pilnas galvų žmonių, ir lavonų visokių, daugiause mergų galvos ir su drapanom liemenai. Vel uždarė, iššjo pas Ravo tevus, sako: „„teveliai, jūs važuokit namon, o aš liksu če pasižiurinėtie." Tėvai išvaževo, o ji nuvėjo in tą pakajų, kur tie lavonai, pravertė, pati palindo in apačią, pasiliko sau skylutę, kad jei but biskutį matytie. Vakare pareina jau tie žmogžudžiai, atidare tą lavoninyčią — invedė mergą, sako: ,,aik šen, martele, tai šendie viena martelė, o rytoj" bus kita...." Če da toj' merga turėjo aukso žiedą ant piršto, o da ta su šituom žiedu geriesi: pagriebęs kardą atkirto t4 pirštą su žiedu, tas pirštas inpuolė terp tų negyvėlių pas tą mergą, ta tą pirštą pasijemė; o paskui užsimojąs nukirto galvą, kardą pakabines, pats išėjo. Paskui ausėdę pavakarieniavo, išgėrė

gerai an šermonų, sako: „,ryt' kita martel6 pareis če." Sugule, visi sumigo, o toj' merga mislia sau: ,,jau bus ne gerai, sako: „Traik jau ait iš Če, rasi, galėsu išeit." Aina ji per tuos pakujus; ale jei beainant iš baimės, kad nepabustu, užsikabino jos sajonas už lovos vienam ir pabudo, sako: ,,„kas čia vaikščiojai“ o kits sako: „ty- Išk, da tik ką galvą nukirtai, tai aina dušia laukan: da bo' neišėjus...." Ta biskį patunojo: sumigo vėl, o ji povalei atsidarė duris ir iššliaužė laukan. Ale atėjo an vartų, žiuri — stovi levas, šernas, vilkas, sako in tą mergą: ,„kas če jau pareina, išeit jau negal: ant šitų vartų turi likt, kad ir iš ten da išeitu; ale kaip tu mum atvežiai po pyragą, tai mes tavę paleisim." Paleido, o ji parsmuko namon. An rytojaus atvaževo vel tas žmogžudis, sako: ,,kodel pas mus vakar neatsilankėt?" Sako: ,„tai kokia ten priežastis, tai ten tėvai negalėjo, užtai ir nebuvom." Kaip jis atvaževo, tai šitie susivadino susiedus savo ir daugiau žmonių su virvėm ir stovi užpakalij'. Ale sako ta merga: ,,ar tu man ne išaiškįtum tą sapną?" Sako: „kodėl nei na sakyk!" Sako: ,,„aš šen nakt' sapnavau, kad, rodos, važiavom pas tavę pažiurėt: išvaževom iš plento po kairei radom kelią in tavo dvarą

marmulu klotą, toliau radom kiaulės galvą, tai aš, rodos, daviau pyragą, sakau: ,„kaip busu šito dvaro gaspadinė, tai duosu daugiau." O tas žmogžudis sako: „tai pas manę vis teip yr." — ,,„Toliau — radom galvą gaidžio, toliau radom galvą vilko, tai aš jėm daviau vis po pyragą, ir nakiau: ,,kaip aš busu šito dvaro gaspadine, tai duosu daugiau.'' Atvažiavom — dailus dvaras, inėjau in vieną pakajų — visokiais brangiais akmenėliais išmuštas, antras — sidabru, trečias — auksu," o tas žmogžudis sako: „tai vis teip pas manę yra." — „Paskui, rodos, radau raktą no ketvirto pakajaus, atsidariau pažiurėt, kas ten yr — priversta pilna galvų, o daugiause mergų..." — „, Tai šiteip pas manę nėr." — ,,„Paskui, sako, rodos išėjau, pasakiau tevams ,,jus važuokit namon, o aš liksu;" likau, rodos nuvėjus prasiverčiau,

rodos, tuos kūnus, po jais atsiguliau, rodos parėjai tu,

ir da du su tavim, atidarei, rodos, duris, invedei mergą,

pirmiause nukirtai pirštą su žiedu, o paskui galvą..."

— „Tai pas manę uėr'." — „Paskui, rodos, sakai: „tai

šendie viena martelė, o rytoj' kita,"paskui susėdę gerai

išgerėt, pavalgėt, sugulėt rodos man: kaip če bus", raik jau ait: išėjau iš to pakajaus povalei, ale beainant man užsikabino mano sajonas vienam už lovos; aako: ,„rodos kas če vaikščioja," o kitas sako: o kas če vaikščios? dabar da tik galvą nukirtai, tai dušia aina, o paskui, rodos, povalei išėjau iš tų pakajų." "Tas žmogžudis sako: „tai šiteip pas manę nėr." — ,,O kad atėjau prie vartų, stovi an vartų levai, tie levai sako: „kad ir kas iš ten išeitu, o jau an vartų turi likt, ale mum atvežei po pyragą, tai tavę paleidžiam', ir parėjau namon. O tos galvos, kur gulėjo, tai — tie gyvuliai, o tie žmogžudžiai su velniais gyveno." O tas žmogžudis sako: „tai šiteip pas manę ner," o toj' merga išsiemus tą pirštą *ako: „ogi ve, žiurek — tas pirštas, kur tu su žiedu nukirtai." Suriko tuojaus: „,,„suaiedai, aikit šen!' Tie tuojaus subėgo su lazdom, su virvėm surišo tuojaus tą žmogžudį, užmušė, ir pakasė jau jį ten. (Mo L. Barono iš Bartinikų, užrašė 1894 m. V. B.)