Brolio paieška

Buvo toks žmogus su pače, pačiam vidurij' girių didelių, kad je niekad krašto girios nepriėjo. Jėdu turėjo tris dukteris: vieną jau 20 metų, antrą 19, o trečią Išm. Vieną dieną kas žin kas nunešė jais visas tris: prapuolė ir prapuolė ir niekur negirdėt. Potam da in kiek metų gimė tų žmonių sunus, ale jis jau išaugo in metus: papasakojo jam tevai, kad jo seseris tris nunešė kas žin' kas. Sako: ,,žinot ką, tėvai, ką mes če subusim-šiose giriose, — aisu aš iš girios savo seserų ješkotie." Ir išėjo. Aina, išėjo iš tos girios, rado tris kareivius, turint vieną arklį, vieną balną, vieną kardą ir skraistę — pešasi jė, ne galėdami pasidalyt arklį, balną, kardą ir skraistę. Ateina jis pas juos; sako tie kareiviai: ,,ponaiti, padaryk tu mum provą, kap mes galėtume pasidalytie.'"" Sako: ,,gerai, aš jums padarysu provą." Pajemė jis ploną, lengvą lankelį, salenkė ir parito pavėjui; sako: ,,dabar vykit, katras tą lankelį pagausit, tai tam viskas teks." "Tai tie visi trys nusivijo ir nusivijo, o jis taj' skraiste apsisupo, užsikabino kardą, s6do an to arklio ir nujojo — o taj' skraiste kad apsisupdavo, tai jo nieks negalėjo matyt. Sako tam arkliui: „„arkly, nešk tu manę pas mano viriausę seserį." Tas arklys jį nunešė in tokį dvarą pas žverių karalių. Atėjo jis pas tą savo seserį; toj' sesuo sako: „kas tu per viens, kad tu per tiek kalnų ir girių če atvykai?" Sako: „„aš tavo brolis, atėjau pas tavę pasižiurėtie:" — ,, Neteisybė, kad tu brolis, mes n6 jokį brolį nepalikom." Jis jei išpasakojo, in kiek metų jis paskui užgimė, išpasakojo iš kur jis; tada jį pripažino už brolį. ,,Ale, sako, mano viro ner namie, jis parejąs gali tavę sudraskytie, tavę Taik pakavot“ — uždarė jį in šepą. Parejo tas jos viras: ji neiškęsdama sako: ,,ar tu žinai, kas pas mus yra?" — ,„O kasė" — „Mano brolis atėjo." Sako jei žverių karalius: ,,če jo 16 šarka šudo ne atneš, ne če jis yr': na tai kur jis yr" Atidarė š6pą! išleido tuojaus. Zverių karalius, kaipo švogerį pasveikino, pasodino už stalo, gerai pavaišino ir sako: ,,„dabar, kad če manęs nieks ne atranda, o tu atradai, tai tu ir gyvenk dabar pas manę ik galui." — ,, Aš negaliu pas tavę but, da aš turu ait daugiau savo seserų jėškot." — ,, Na, kad tu pas manę jau nelieki,'' tai tas karalius išsipeše iš paausio plaukų, padavė jam, sako: ,,„te tau šituos plaukus, jai kur tau bus bėda, tai tik šituos plaukus pakratyk, žverys subėgs ir sudraskis.'' Pajėmiąs tuos plaukus atsisveikino ir išėjo. Atėjo pas arklį, sako: „arkly, nešk tu manę pas vidutinią Reserį." Arklys nunešė vėl in tokį baisų dvarą pas paukščių karalių. At6- jo pas Reserį, rado ją siuvant: ,,„n'o iš kur tu če, žmogeli, atsprudai, kas tu per viens, kad tuče per tuos aukštus kalnus galėjai ateitie?? Sako: ,,aš tavo tikras brolis" Sako: ,,„negali but, kad tu mano brolis — mes nepalikom nejokio brolio." Jis jei vėl išpasakojo viską, tuom syk' pripažino už brolį, ale sako: ,,broleli, nėra mano viro namie, kad jis tau parėjąs ką pikto nepadarytu, raik tavę pakavot;" uždarė in skrinią." Parėjo paukščių karalius, sako jam jo pati: „ar tu žinai, kas pas mus yra?" — ,,O kasi" — ,,Mano brolis atejo." — + jo ne šarka šudo neatneš.“ — ,,Tikrai yra." — „„Na, kur jis yra?" Atidarė skrinią, išleido. Tuojaus kaipo švogerį pasveikino, pasodino už stalo, gerai pami- 16jo ir sako paukščių karalius: „dabar tu buk pas manę ik smerties." — „Aš negaliu pas tavę but, aš turu ait ješkot savo jauniausios sesers.'' — ,, Na tai kad nelieki, tai te tau mano plaukų, jai tau bus kokia bėda, šituos plaukus pakratyk, sulšks paukščiai, sudraskis." Susirišo tuos plaukus, išejo. Nuvėjo pas savo arklį, sako: „„arkly, dabar nešk tu manę pas mano jauniausę seserį." Arklys tuojaus nunešė jį in tokį dvarą pas žuvų karalių. At6jąs rado seserį midų geriant, sako toj' jo sesuo: „„kas tu per viens, kad tu če galėjai ateitt" Sako: ,,aš tavo brolis." Vel ta pati prisipažino: ,„na, sako, broli, ner mauo viro namie, kad jis tau parejąs ką pikto nepadarytu,'' uždare jį in kitą stubą. Parėjo žuvų karalius; toj' pati ne iškęsdama sako: ,,ar tu žinai, kas pas mus yra?" — ,,O kas če gali butief“" Sako: ,„mano brolis atejo." — ,,C6 jo n6 šarka šudo ne atneš." — ,,Na, sako, yra." — ,„N'o kur jis?" "Tuojaus atidar6 duris, išleido. Zuvų karalius tuojaus pasveikino, pavaišino, kaip reikiant, paskui jam sako: ,,dabar, švoger', tu pas manę gali but iki nori." lako: ,,aš negaliu pas tavę butie: jau ilgas laiks praejo, kaip aš ant kelionės, turu jot namon pas tevus." Atsisveikino, davė jam žuvų karalius Ravo plaukų, sako: ,,jaigu bus tau kokia bėda, tai tik šituos plaukus pakratyk, subėgs žuvys tau in pagelbą." Ale jis ne namon mislijo, tik jis žinojo vienoj? karalystėj' karaliaus duktė aina an svarstyklių: kas ją atavers, tai tas bus žentas. Susirišo tuos plaukus, nuvėjo pas arklį, sako: ,„arkly, nešk tu manę pas tą karalių," tuojaus arklys jį nunešė pas tą karalių. Jis apsisupęs su taj' skraiste, jį nieks nemato: nuvėjo in pakajus, žiuri — ačdi karaliaus duktė an svarstyklių. Suvažiavę ten visokių karaliunų, jenarolų ir didelių ponų:

kaip tik katras ses su jej' an svarstyklių, vis ji iškelia aukštyn. Ale jei besitampant, nusmuko jei no piršto žiedas, tą žiedą jis iš po svarstyklių pajėmė, nuvėjo pas arklį, sako: „arkly, nešk tu manę pas auksakalį." Tuojaus nunešė, paliepė tam auksinįkui, kad padarytu kitą tokį aukso žiedą, kaip tas; tas tuojaus padarė, ir kograičiause — atgalios. Gražei apsiredė, užsikabino 8avo tą kardą, užsimovė aut piršto tą tos panos žiedą, o tą kitą tokį numetė jei po svarstykloms, atejąs sako, kad jam daleistu su taj' pana svertis. Tuojaus a6do ant svarstyklių, iškėlė tą paną aukštyn. ,,Na, tuojaus visi suriko, jau tas tur but žentu.'' Ilgai-trumpai tuojaus karalius juos apženijo. Po veseliai karalius po visus pakajus jam liepė vaikščiot, tik in vieną ne. Ale perėjo jau kiek laiko, aisęs jis in tą pažiurėt, kas ten yra. Nuvėjąs rado velnią prie stulpo lenciugu prirakytą, sako: „karde, kirsk tą velnią." Kardas kaip kirto, nukirto lenciugą, velnias pabėgo; tas velnias bėgdams jo pačę išneš6.... Ateina jau, kur buvo jo pati, jau pačios ner.... Ką jis darys? Nuvėjo pas arklį sako: „„arkly, nešk tu manę pas mano pačę." Tas arklys nunešė jį in tokią stubelę, toj' stubelėj' sedi tokia boba be dantų, klausė pas tą bobą: ,,„kūur mano pati?" — ,,„Ne žinau." Sako: „karde, kirsk tą bobą." "Tai bobai jau ner kas daryt, sako: ,,palauk, nekirsk, pasakysu: pasikaustik aštrei arklį — yra ana stiklo kalnas, an to kalno stulpas, prie to stulpo lenciugas, prie to lenciugo — jautis, tam jautij' — antis, toj' antij' — kiaušinia, o tam kiaušinij' tavo pati." Jis išgirdęs tokią naujėną, tuojaus pasikaustė aštrei arklį, užjojo an to kalno, sako: „„karde, kirsk tą jautį," kaip kirto, lenciugą nukirto, tas jautis, vuodegą užsidėjąs ant pečių alio — bėgt! Jau jam u6r kas darytie, jau aina be pačios. Atsiminė, kad jis tur žverių karaliaus plaukų; pajemiąs tuos plaukus pakratė, tuojaus subėgo visoki žverys, stojo prieš jį: ,„ko reikalauji, šviesus karaliau, no mus?" Sako: „„draskykit tą jautį." "Tie žvėrys tuojaus sudraskė tą jautį, o toj' antis palekė su kiaušiniu!...... Jau jis vel pačios netur. Užėjo jam an mislių, kad da jis tur pagelbą: pajemiąs paukščių karaliaus plaukus pakratė — aulek6 visoki paukščiai pas jį, sako: ,,ko reikalauji, šviesus karaliau?" Sako: ,,draskykit tą antį." Tą antį tuojaus sudraskė, toj' antis inmet6 tą kiaušinį in mares. Dabar jau jis tą kiaušinį išiint negali! Ale jis da kap ir per sapną atsiminė, kad jis tur žuvų karaliaus plaukų, jis tuos plaukus pakratė — tuojaus suplaukė didžiausios žuvys, stojo prieš jį, sako: ,,ko reikalauji, šviesus karaliau?“? Sako: ,,išimkit iš marių tą kiaušinį." "Tuojaus žuvys jam jį atnešė, jis su kardu perkirto tą Kiaušinį, išsijėmęs pačę parsigabeno in +4 karaliaus dvarą, išpasakujo karaliui, kokią jis bedą turėjo, pakol atrado pačę. Tai kokį balių kėlė tų atrastuvių! kur ir aš pribuvau, geriau, valgiau, burnoj? nieko neturėjau, per barzdą varvėjo. (Mo Kaz. Bepirščio iš Ožkabalių, užrašė 1896 m. V. B.)