Apė prusų jaunikius

Vieną sykį buvo du jaunikių, dabar vienas rengėsi vestie, pajemė aną in piršlius ir joja, kaip kitą syk raiti budavo joja pas mergą. Be jojant to jaunikio šyvis €emė ir nuklimpo in grabę, tas piršlys pajėmęs už vuodegos suko-suko ir išsūuko iš grabės. Kaip jau atjojo pas

„r

mergą, prikep8ė jėm bliudą blynų, — susėdo valgyt. Tas piršlys išvalgė iš savo pusės blynus, o jam da mažai, imt iš kitos puses — teip nesmagu, tai jis pajėmęs už krašto bliudo teip pasakoja: ,,kad, sako, mes jojom, tai šyvis nuklimpo in grabę, tai aš šiteip, kaip tą bliudą, pajėmęs už vuodegos sukau-sukau ir išsukau iš grabės." Jau jis vėl atsisuko tą kraštą su blynais pas savę, ir vėl valgė-valgė ir visus išvalgė ir iš jaunikio puses. Jėins ten be šnekant, jau sutiko, viskas gerai; užpuolė ir vakaras, jau jė tur nakvot. Pagulde juos teip kitam gale stubos; kaip tas jaunikis užmigo, tas piršlys ėmė an durių stalą užstatė; pabudo naktij' tas jaunikis, sako: „aisu laukan." Ateina pas duris — stalas, ateina kur stalas buvo, durių nėra, išeit jau per kur nėra ir turėjo prigadyt stuboj'. Dabar tas piršlys sako: „če yra aukštinis, ėmęs išmesk, nes bus negražu, kaip ateis an ryt'." Tas jaunikis, kaip mes in lubas, tai jam an galvos, nes aukštinio nebuvo, — visas issibjaurino. Dabar sako piršlys: ,,„če yra statinė vandens, lysk, nusimazgosi; koks tu busi, kaip ateis an ryt merga — o ten garborius dažė juodai skuras, tai stovėjo statinė juodos kvarbos. Tas jaunikis tuojaus viską grait nusireng6, inlindo nusiplaut; kaip inlindo, teip ir pajuodo, kaip tas pats velnias, ale jis nieko nežino, ką jis toks juodas. 0 tas piršlys ėm6 jam drapanas pakavojo. Išlipo jaunikis iš statinės, imtu apsirengt, neranda drapanų, sako piršlys: „tegu, gulk teip an šiaudų, tai če nusimaišė kur in šiaudus, kaip bus šviesu, tai rasi." Tas jaunikis ateigulęs užmigo, o tas piršlys povalei išėjo laukan ir išjojo namon. An ryt' jau šviesų, pabudo tas jaunikis, žiuri, jau jo piršlio nėra, visas juodas, apsirengtu, drapanų neturi; atsisėdęs sedi už stalo. Pirmiausei ateina merga pažiurėt: atsidarė duris, žiuri, kad sėdi juodas už stalo. Tep tuojaus duris uždarė; atbėgus pas tėvą sako: ,,velnias suvėdė piršlį ir jaunikį, tik pats sėdi dabar už stalo." Atėjo tėvas pažiuret na — teip yr". Netoli buvo kunįgužis; tuojaus nusiuntė pas kunįgužį, kad ateitu šventyt velnią. Kunįgužis tuo ussisedo an šimelės jot ir paskui atbėgo dveigė kumelaitė; tas kunįgužis tuo — in stubą, eme šventyt; tas jaunikis kaip šoks prie kunįgužio, tas kunįgužis — begt! Ussisedo an savo kumelės bėgt o ans, ussisedęs an tos kumelaitės, vyt paskui! "Tas kunįgužis ką tik spėjo insiverst in savo stubą, o tas jaunikis paleido tą kumelaitę ir nuvė' savo keliais, o tas kunįgužis vos ne numirė no išgąsties; o tas piršlis apsivedė su taj merga. (Užrašė V. Basanavičius Ožkabaliuos 1894 m.)