Apė vieną klieriką, kurs peklon ėjo

Buvo vienas gaspadorius ne bagotas, 16 visai biednas, ale apsirgo jo pati, nuvažiau' jis in miestą nupirkt kokių ten vaistų, keles buvo negers, ale nelabai nė bjaurus. Važuojant namon vienam daikte rados ant kelio toki šaltiniai, kad jis niekaip negal išvažuot: da patsai išlipo, vežimą arkliai neišlupa, o nieko negal padaryt — neišvažuoja. Saukėsi visų šventųjų — nieks negelbsti; ant galo šaukės jau velnią, sako: ,,kad nor tu pributum."

e toj' valandoj" iv pribuvo toks ponaitis, sako: ,,ko nori, kad šaukei manę" Sako: „negaliu išvažuot." "Tas velnias sako: „,pažadček tu man tą, ką namie nepalikai, nė če neturi, tai aš tavę iš če išimsu." "Tas žmogus apsimislijo, kad jis nieko nepaliko, nė če neturi — pažadėjo. Sako: „dabar tu impjauk mažiuką pirštą, patepk man ant popierelės." "Tas žmogus inpjovė mažiuką pirštą, užlašino ant popierelės, padavė jam, o tam žmogui tuojaus pasidarė gers kelias — kaip nieko nebuvo, teip nieko ner.... Parvaževo tas žmogus: parvaževo naino', rado sunų užgimusį; kaip jis pamatė, labai nusiminė. Po tam benkietėliui, kada jis tą vaiką pamato, tada jis verkia. Ta jo pati mislia, kad jis to vaiko nekenčia, sako: „tik tu neverk, kad tu jo teip nekenti, da: rasi, gal numirt...." Toliau tas vaiks auga; paaugo, leido mokytis;: tam vaikui labai gerai ainasi mokslas. Moksluos' pašoko, kad jau jį inleido in klierikus. Klieriku budams, parvažiau' namon; tas tevas, kad jį tik pamato, tuojaus verkia. Mislia sau: ,,kad jau tureče no sunaus džiaugsmą, o aš jį velniui da negimusį pardaviau." Toj'

motina sako: „tevas, kaip tavęs nemato, tai linksmas, o kaip tik tavę painato, teip kaip in virves jį inriša ir verkia." Sako: „tėti, jaigu jus manęs nekenčiat, tai aš galiu pas jūs neparvažuotie." Sako: ,„kenčiu aš tavę, suneli, ale če kits dalykas yr." Klausia sunus: „n'o kas?' Sako: ,,da tu negimęs buvai, aš tavę velniui pardaviau." Sako: „tai ką, neisit nė jus ten, n6 aš; aisu aš in peklą tavo raštą atimt." Pajėme iš trijų bažnyčių švento vandens, krapylą it aina. Aina toli; priėjo didelias girias; toj' girioj' nieko nepriaina. Pričjo girioj stubelę, toj' stubelėj' — boba: prašos' in nakvynę. Sako: „„aš tavę priimče, ale mano virs žmogžudis, parėjąs tavę užmuš." O tas klierikas sako: ,,o kad ašaisu, o girioj' jį patiksu, tai ir girioj jis manę užmuš, tai tegul če už muša." „Apsinakvojo. Parėjo tas žmogžudis, klausė: „„kur aini?" mato, kad kunigas. Sako: ,„Ainu in peklą." — „Kad tu aini in peklą, tai dasižinok, kokia lova pe kloj' žmogžudžio Jokubo, o kad gryžsi, tu man pasakysi." Sako: „gerai, pažiurėsu", ir išėjo. Nuvėjo in peklą, kaip činė su šventytu vandeniu krapyt pekloj',

velniai visi išbėgiojo — nėr jo rašto! Kaip ėmė krapyt licipierių, prirakytą ant lenciugo, tas užtrubijo, prilškė velnių daugybė, o rašto 16 viens netur'. - Tas vėl tą krapyt: užtrubijo antru syk" — parbėgo toks viens kreivis, sako: ,,ar tu turi raštą?" Sako: ,,ne," Klausė tas kunįgaikštis velnių: ,,o kur padėjai?" Netur ką daryt, sako: „„medij' girioj' padžioviau." "Tas vėl krapyt vandeniu! Netur ką daryt, nubėgęs parnešė ir atidavė. Dabar sako: „parodyk tu man, kokia žmogžudžio Jokubo lova." Sako tas kreivis ,,pasodyk tu manę ant šito sosto, tai aš tau parodysu, nes aš kreivas, o jis sveikas: tegul jis aina in svietą, oaš, kaipo kreivas, tai be sėdūsu ant 80sto." Sako: ,,pasodysu." Parodė jam tą lovą: baisiausios angys, kirmėlės šnypščia, liepsuoj' visa dega, britvom, ilom aštriausiom išklota! Pamatė tą lovą, paskui nuvėjąs kaip liejo su šventytu vandeniu ant licipieriaus, tas lenciugą nutraukė, pabėgo, o tam kreiviui užmetė ant ragų lenciugą ir paliko sedint ant to sosto, o pats išėjo.

Aina namon, atsitiko jam vel ateit in tą girią, kad jis ir nenorejo patikt tą žmogžudį. Susitiko jis vėl su tuom

žmogžudžiu;: „ar buvai?" — ,„Buvau." — ,„O ką sako,

ar matei kokia mano lova?" — ,„Mačiau: baisausios angys, kirmės šnypščia, visa liepsnoj', britvom, ilom, aštriausiais peiliais išklota.'? Žmogžudis sako: ,,„kad šiteip tai spaviedok manę." Sako jam klierikas: „aš da neturu valios apaviedot tavę, aš tau pakutą tik galiu užduot".... Pajėmė tas klierikas jo paties obelinį sausą kucių, kūr žmones mušdavo, insodino in žemę: ,,dabar sako, nešk klupsčias su burna vaudenį, pakol prigidisi, oaš kaip busu jau kunįgu, tai aš pas tavę ateisu." Tas žmogžudis atsidavė ant tikros pakutos: pradėjo su buūrna klupsčias vandenį nešt, liet sausą kucių, o tas Klierikas nuvėjo namo". Parėjąs sako: ,,va tavo raštas, aš sakiau, kad nė tu tenai neisi, n6aš." Kada jau jis pastojo kunigu, jis apė tą žmogžudį suvisai užmiršo. Ale jam ateitiko vieną sykį važuot per tą girią: pakvipo jam labai obuoliai, sako purmonui: „aik, pažiurėk, kur čo teip obuoliai kvepia." "Tas nuvėjąs rado obelį, o kad jis norejo obuolį nusiskint, ta obelis pakėlė šakas aukštyn. Atėjąs pasakė kunigui, tas kunigas aina pažiurėt. Atėjo pas obelį, žiuri, kad po taj' obele stukso apsamanojąe kelmas; tais samanas pralupo, žiuri, kad žmogysta. Tada tik jis atsiminė tą žmogžudį Jokubą, sako: „ar tu če, Jokubai?" Atsiliepė silpnu balsu: ,, Aš.“ — „Tai aik šen, aš tavę išspaviedosu." Pradėjo spaviedotis: kaip tik grieką pasako, teip vis obuolis nupuola. Spaviedojos ilgai; jau visi obuoliai nupuolė, ale tas kunįgas, žiuri, kad da du pačioj' viršunėj' kabo; sako: „da turi du didžiausiu grieku." Zmogžudis jau neatsimena, sako: „„atsimįk, nes da du obuoliu kabo pačioj. viršunėj." Sake: „atsimenu — tėvą ir motiną užmušiau." Kaip tik tai ištarė, tuojaus obuoliai nupuolė, o kada jau viską pabaigė, kunįgas peržegnojo, ir pavirto in dulkes, nuvėjo in daugų. (No Gen. Lizdienės iš Ožkabalių,1894 m. užrašė V. B.)