Apė girios sargo sunų, kunigą ir poną Reimoną

Kitą syk" buvo toks girios sargas, jis turėjo sunų, tas sunus labai turėjo norą šandyt: kaip tevas išeina, tai tas sunus jam, budavo, paraką šaudo, darko. Tėvas negali gaut su juom rodos, sako: „vaikeli, kad neklausai tu manęs, aik sau, kūr tavę akys neša!" Pasisiuvo tas vaikins sau krepšį, pasigavo vanagą, indėjo in tą krepši: aina per svietą. Atėjo pas vieną gaspadorių: gaspadoriaus namie nebuvo, prašosi pas gaspadinę, kad priimtu in nakvynę. "Toj' gaspadinė sako: negalin priimt, nes gaspadorius kaip parvažuos, tai mudu abudu išvytu..." Nepriemė. Aina per duris. Jau būvo vakaras; jis povalei užlipo an aukšto, o kaip senovėj buvo stubos su aukštiniais, tai jis atsidar6 aukštinį ir žiurės, kas če bus, kad jį nepriima in nakvynę. Žiuri — toj' gaspadin6 privirino arielkos, pastatė in šepą, prikepė mėsos, sustumė in pečių. Neužilgo ateina pas tą gaspadinę kunįgas; sako toj' gaspadinė: ,,vasi gersit ką, valgysit" — „„Ne, aiva pirma in lovą." "Tuo tas kunigas nusirengė, atsigul6 jėdu, ale gal da nė neapšilo gerai, parvažiau' gaspadorius, Nėr tam kunįgui kur dėtis, pasmuko po pečium. Dabar jau jis viską mate. Atėjo gaspadorius in stubą, sako: ,,„duok vakarienės." — ,„Ogi yra an stalkojų bulvių kašioj', imk ir valgyk." Tas gaspadorius pasijem6 tą kašių šaltų bulvių, lupasi ir valgo M druska. "Tas vaikins nulipo no aukšto, atejęs pagarbino, sako: ,,gaspadorėli, ar nepriimtum in nakvynę?" — „Gali nakvot; kiek pas mus nakvoja, gali ir tu pernakvot. Aik šen vakarienės, če radau šaltų bulvių, aš lupu; aik šen ir tu kokią perspausi..." Atėjęs lupasi bulvę, ale mislija sau: ar mes negausiim mėsos. Jis emęs tą vauagą prispaudė, tas vanagas sukarkė, o jis sako: ,,tylėk, bus geriau, ką matei, nematyk." O tas gaspadorius klausia: ,,ką jis če šneka?" Sako: ,, jis pasakojo, kad pečiuj' yra mėsos." "Tas gaspadorius tuojaus in pėčių, žiuri, kad pečiankų pečiuj': išsiemė, valgo jėdu tą mėsą. Ale jis užsimanė arielkos, vel tą vanagą prispaudė, vėl tas sukarkė, o jis vėl: „tylek — tai kap tu neiškenti..." — ,„N'o ką jis dabar pasakoja?" — ,,Ką pasakoja? kad yr? šepoj' šnapso." Tas gaspadorius tuojaus prie šepos, rado bonką gero šnapso — jėdu gert! Ale jau jėdu gerai išgerė, užsikando: ,„ale sako, palauk tu, bjaurybe, kad tu manę in nakvynę neprijėmiai, išduosu ir tą kunigą." Jis vel prispaudė tą vanagą, tas vel sukarkė: ,,o, kap tu neiškenti! kas buvo — perėjo, tylek, bus geriau." Gaspadorius klausė: ,„n'o ką jis dabar pasakoja?" — „„Jau nenoriu nė pasakot, ką jis šneka...." — N'ale sakyk!"' Sako, kad jus namuos yra velnias." Gaspadorius: „„gali but, nes už tai aš su savo pače teip nesutinku. Ar tu jį negaletum išvaryt?" — ,, Kodėl negalėče, tik užvirykit katilą vandens." "Tuojaus užvirino katilą vandens,

pastatė porą bernų prie durių: jis pajėmęs tuom verdančiu vandeniu šlakstyt! „lysk, velne, iš po pečiaus!" Neklauso jo šlakstymo. Jis pajėmė sn visu katilu, kap liejo po pečium, tas kunigas — laukan begt, o tie bernai su lazdom jam per strėnas; išsmuko vienmarškinis laukan, nukurė namon'. Dabar jau gerai — velnią išvarė.

"Tas gaspadorius sako: ,,jau dabar, rasi, bus geriau gyvent." Anryt' sako: „„ar tu negalėtum parduot tą paukštį?" — ,, Kodėl net jai gerai mokėsit, parduosu."

Sutiko; jam užimokėjo šimtą dorelių. Gaspadorius išėjo

laukan, o ta gaspadinė sako tam vaikinui: ,,pasakyk tu

man, kuom jį gali nužudyt, tai aš tau duosu šimtą dorelių." Sako: ,,„duok, tai pasakysu." Padavė jam šimtą dorelių, sako: „reik mižt an jo, tai nustips." Na jau gerai. "Turi jis porą šimtų dorelių — aina. Iššjo. O toj'

gaspadinė: ,„palauk, kad tu šitoks, laidoke, tu tiek

daug negero padarei, aš tavę nužudysu." Emė an to

| zai

vanago mižt, o tas vanagas pamislijo, kad višta, capt koja už pilvo ir laiko! In tą syk? ateina kunįgas drapanųatsiimt. Toj' gaspadin6 sako: ,,„kunįge, mižk an jo, tai nustips." Tas ėmė mižt, ir tam kita koja capt, ir laikoabudu. In tą syk ateina gaspadorius in stubą, žiuri, kas če per komedijos, kad laiko viena koja gaspadiuę, kita kunigą. "Tuo tas gaspadorius lazdą tam kunįgui ir gaspadinei, išpėrė gerai kailį, sako: „o tai paukštis, o tai paukštis!" Pasakė bernūi: „imk iš tvarto tą juodąjį aržilą, sėsk ir vyk, atiduok jam, kad jis pėsčias n'eitu." Bernas pajęmė aržilą — jį vyt. Tas vaikinas pamatė, kad jį atsiveja, mislio, kad atsiveja no jo pinįgus atimnt, o tas bernas sako: ,,palauk, te tau šitą aržilą, gaspadorius tau atsiunte.“ Atidavė jam tą aržilą; jis joja. Mislia sau: palauk, da nano" nejosu, josu in tą ir tą šalį, kur ner arklių, tik asilai. Nujojo tenai į sodžių; tie klausė: „„kas če per gyvulys?" Sako: ,,če ne gyvulys, če ponas Reimonas*), kad kas jį turi, tai baudževos neina." — o tie žmonės buvo verguvėj'. Tie kaip tik išgirdo, kad baudževos neitu,tuojaus no jo tą Reimoną pirkt! "Tuo visi susirinko, kaip galėdami sudėjo 300 dorelių ir užmokėjo jam. Klausė jo: ,„n'o ką jis da?" Sako: ,,„čystų avižų ir vandens." "Tas pajėmęs pinįgus, jau jis tur 500 dorelių, tai būvo dideli pinigai, pirko sau namus ir dailei gyveno. Dabar atjoja akamonas varyt tuos vergus in baudževą, tie neina, sako: ,,jau mes turim savo ponų ir jau daugiau in baudževą n'eisim." Parėjes pasakė ponui, kad jau in baudževą n'eina; tas pons sėdo an asiles ir joja in tą sodžių. Atjojąs tuojaus €me su kančiuni visus kapot, o tie sako: ,,jau mes turim savo poną Reimoną, in baudževą w'eisimn." "Tas pous: ,„u'o kur jus tas ponas Reimonas, parodikit...." Tie paleido iš tvarto, o aržilas, avižas 6sdams — drąsus! Kap tik paleido, tep tuojaus — prie to pono, euvuodęs asilę! "Tas pons begt. aržilas vyt! "Taimn ponui nėr kur dingt! Atlekia žvengdams išsižiojąs: tas pons no asilės po tiltu, o tas aržilas atbėgęs tą asilę mušdyt! Paskui nušokęs nubėgo atgal in kaimą. "Tas pons apsidairęs, kad jau pono Reimono nėr, išlindęs iš po tilto, užsisedęs parjojo in dvarą. Klau.- 86: „n'o ką tu ten girdėjai“" — ,,Vai jau duokit pakajų! kap paleido poną Reimoną, aš begt! jis manę vyt! Tai

*) pravardė vieno iš baudževos laikų „„akamouno““,

aš neturėjau kur dėtis, aš no asilės nusedęs po tiltu! Tai kap atlekė, tai jis nenumatė, Kur aš: pasistiebęs visur išješkojo, paskui su ranka ir po šikna išgraibė, mislijo, kad aš in šikną inlindau." No to sykio daugiau nėjo juos in baudževą varyt. (No Adomo Krukio iš Ožkabalių užrašė 1896 m. V. B.) |