Apė netikusį vaiką, kurį velnias mokino

Kartą tevas turėjo netikusį vaikų, net susirupinęs sako: „kad ir velnini tai parduoče, kad tik manę nepikįtu." Vieną vakarą vedėsi parduotie ir patiko girioj vokietuką — o tai buvo velnias. Sako: ,, Kur vedi vaiką?" Tėvas sako: ,,gal kas pirks arba ant mokinimo ims...“ ir adavė mokitie velniui. Kada vaiką velnias nusivedė. tai tevas Reke patyka ir, pasislėpęs krumuose, tėmijo. Velnias turėjo dar du vaiku, sukurė didelę ugnį ir au metė visus tris vaikus; pabuvę ugnije vaikai iššoko laukan. Velnias klausė: ,,ar išmokote?" vaikai atsakė: „jau biakį pramokę," ir velnias įstumė į ugnį. Kada vaikai iššoko, velnias klausė: ,,ar išinokote," ateakė, kad ,„,jau gerokai:" ir trečę sykį vel į ugnį stume. Kada iššoko laukan, vel velnias klause: .,ar išmokote?" vaikai atsakė: „„jau ir už tave maudresni...

Trečę dieną vaikas parbūgo slapta pas tevą ir liepė

tėvui, kad ateitu išsiskirtie savo sunų, Rako: ,,aš busu iš dešinės pusės, nes busime eilėje sustatyti visi trys." T6- vas atėjo; stovi trys vaikai, kai vienas. Velnias klausė: „katras tavo vaikas?" tėvas sako: ,,„dešinėje pusėj' stovintiš yra mano sunus." Bet velnias tada nedavė sunaus, tik liepė antru kartu ateitie, o vaikas vėl tevui praneš", kad stovės vidurije. Kada tėvas atėjo, velnias vėl klause: „katras tavo vaikas?" tevas sako: „vidurinis; vel velnias nedavė ir liepė trečiu kartu ateitie, o vaikas tėvui pranešė, kad bus jau trys juodvarniai ir jis stovės iš kairės puses. Velniui paklausus, tevas tuoj' atminė; gavęs savo vaiką, parsivedė namon.

Vaikas sako: ,,„aš pavirsu į gražų arklį, o tu, teve, vesk manę parduotie: tik kamanų neparduok." Ant tūrgaus siulo didelius pinįgus, o už kamanas dar didesnius, bet tevas kamanų nepardavė. Tik ką tėvui namon parėjus ir vaikas jau namie. Antrą sykį pavirto į gražų jautį, tik liepė neparduotie virvės. Ant turgaus gerus pinigus siulė už jautį, o už virvę dar geresnius, bet tevas vėl jautį pardavė, o virvę parsineše — ir vaiks vėl namie. Trečę sykį pavirto į gražų aviną; nuvedė ant turgaus, vėl siulė gerus pinigus, o už virvelę da geresnius, bet virvelės nepardavė ir — vėl vaiks parėjo namo'. Ketvirtą sykį pavirto į labai gražų arklūką, bet šį kartą tevas užmiršo kamanas pasiliktie ir velnias nupirko su kamanom. Tada velnias sako: ,,jau tavę turu," ir nuvedė pas kalvį kaustytie. Arklys buvo liudnas; išeina gizelis, žiuri — arklys dejuoja ir prašo, kad kamanas nog vievienos ausies nuimtu. Gizelis sakė, kad jam bus bėda, jagu tai darytu, bet pasigailėjęs numove. Tada arklys pavirto į zuikį ir bėgo, kiek galėjo, o velnias pavirto į kurtą. Mato, jog jau trumpa, tai zuikis pavirto į paukštį, o velnias į vanagą; tada juodu viens bėgo, kits vijo pamariu labai toli, jau mato bus ledaka, tai pavirto į žiedą, o velnias į vištą ir, kasinedamas smiltis jieško žiedo; tada žiedas pavirto į vanagą ir vištą perplešė.

Paskui parėjo pas tėvą; tevas iš džiaugsmo pakėlė didelį balių, paskui jį ženijo ir aš ten buvau, geriau ir valgiau, per barzdą varvėjo, burnoj' nieko neturėjau, (Užrašė P. Mikolainis, Thorp. W'is.)