Apė Jonuką ir Onutę

Gyveno kitą syk ant mares kranto turtingas bajoras; turėjo labai gražę moterį sau už pačę, nuog kurios susilaukė du gražius vaikelius, Jonuką ir Onutę. Neilgai pagyvenus, jo moteris mirė, o jis matydamas, jog

pats da drutas žmogus, o vaikučiai maži, užgeid6 vesti antrą pačę ir, neilgai trukus, apsivedė, bet antrąję netikusę tropijo, nes buvo ragana. Ir iš dienos pradėjo nekęsti tuodviejų vaikučių.

Kartą bajoras išvažiavo ant keliųdie', ragana davė padaryt meisteriui stiklinę skrinutę ir į ją įdėjo Onutę ir, užrakinus, įmet6 į jures, o Jonuką pavertė į avinšlį.

Bajoras, parvaževęs, Klausinėjo ap6 savo vaikus, bet žinios jokios nieks nepranešė; ragana atsakė: ,,kaip aš tavę nežinau, kur važinėji, teip-gi nė tavo vaikų, kur jie valkiojasi." Bajoras vaikus apgailavęs, mislino, kad gal žvėrys sudraskė, ar į jures įpuolė.

Avinėlis bajoro kaimenė' augo ir tarpo; ir teip buvo prijunkęs prie žmonių, nes nelabai dabodavo kaiminę, tik su žmonėms po dvarą vaikščiodavo, o kartais ir pamatęs bajorą, pribėgęs laižydavo rankas; vienog, kaip pats bajoras, teip ir visi dvariškiai, labai mylėjo avinėlį, tik ką viena ragana nekentė.

Praejus kiek laiko, ragana, kaipo namų gaspadinė, prišnekėjo savo virą, kad avinėlį papjautu, sakydama: „„Pjaukite tą avinėlį, ką jis če valkiojasi po namus ir darbinįkus gaišina nuo darbo." Bajoras sutiko, sakydamas: — ,,pjaukite, žinokitės." — Kada buvo parengtas avinėlis ant pjovimo, priejęs prie bajoro, pradėjo laižyti rankas ir prašė, kad jį leistu į jures atsigert, sakydams: ,,Pon', ei pon', leisk atsigert, bus daugiau kraujo," — Pons sako: ,,„eikie" — ir leido drauge vieną tarną savo, padaboti, kad nepabėgtu.

Nuėjęs avinėlis pas jures, prikišo snukutį prie vandenio ir pradėjo raudoti:

Oi Onute, oi sesele, Ketin' manę ponas pjauti Jau peilelį pagalando Ir geldelę pamazgojo. Avinėliui pabaigus, atsiliepė jurėse balsas: Oi Jonukai, oi broleli, Pasakykie savo ponui Tegul mezga šilkų tinklą, Tegul meta ant jurių, Pagaus dimną žuvelę. Pasišnekėjąs avinėlis gryžo atgal ant smerties. Tar

nas sugryžęs pasakojo bajorui, ką matė ir girdėjo. Bajoras liepė da nepjauti avinėlį. Ragana iš piktumo kone duko, kad paliko avinėlį nepjautą ir, kaip galėdama, snekėjo, kad jis nereikalingas, kam jį laikyt, pjaut ir ganą. Bajoras, nesikęsdamas, liepė vėl prisirengti pjauti avinelį. Avinėlis ir vel priėjęs prie pono, pradėjo laižyti rankas ir prašyti. — ,,Pon', ei pon', leiskatsigert, bus daugiau kraujo." Ponas sako: ,,„eikie.“ Ale dabar tarno nesiuntė, bet pats ėjo paklausyti. Avinėlis priejąs prie jurių, vėla pradėjo raudoti:

Oi Onute, oi sesele,

Ketin' mauę ponas pjauti,

Jau peilelį pagalando,

Ir geldelę pamazgojo.

Ir vėl jurėse atsiliepė

Oi Jonukai, oi broleli,

Pasakykie savo ponui,

"Tegul mezga šilkų tinklą,

Tegul meta į jures,

Pagaus dimuą žuvelę.

Bajoras sugryžęs namo", liepė avinėlį nepjauti, bet kogreičiausei liepė megsti tinklą, o kaip tik numezgė, kuom greičiausei bėgo visi ant kranto jurės. Kada užmet6 ant juūrių tinklą, ištraukė stiklinę skrinutę; bajoras prišokęs sudaužė ir rado savo dukterį Onutę; paklaus86 jos: Kas tavę če, Onute, įmetč?' — Ši atsakė. — „Ogi močeka." — „O kur Jonukas!" — „Jonuką pavert6 į avinėlį." Parėjęs namo' kuom greičiausei liepė močekai, kad atverstu avinėlį į Jonuką; ta noroma, nenoroms atvertė. Tada bajoras, įpykes ant savo pačios, liepė bernam suvežt didelę šiutį malkų, o kada išpildė, užvedė raganą ant laužo ir uždegė, ant kurioliepžnosc prapuolė ragana.

Dabar žmonės kalba, kad kaip eniego daug žiemą yra, ir smarkei šala, tai naktyj', jai mėnesiena, žiba ant sniego, tai sako, kad raganos taukai, o kas žin, ar gali tiketi, kad teisybė butu.