Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Nuog Naujapylės, ką kelias eina ant kaimo V., netoli kelio yra kapai, matyt nuog senovės apleisti; tvoros
išgruvusios, kapai kiaulių išknaisįti, o matyt terp išsiskirsčiusių medžių keletas kryžių.
Iš senovės yra likę terp žmonių, buk kas kitą syk tenai vaidįdavosi, o kaip kam gerai įtraukusiam degtinės ir dabar šis tas pasirodo. Teip vieną butį ir šiče papasakosiu. Vieną kartą, visai sutemus, važiavo iš pylės žydas, ale ans visai ap6 tai nemisšlydamas ir, kaip ant nelaimės, užsiman6 ant savo reikalo — nes ussimiršęs buvo, kad če vaidinasi — o naktis labai buvo tamsi ir ukanota. Ilgai netrukes, sustojo, išlipo iš vežimėlio, kumelaitę iškreipė iš vėžių, o pats pačjo truputį į grabę, idant atlikti savo reikalą. Atlikęs,sėdęs važiuoja... Ogi bemosuodamas, ką prišakij vežimėlio užčiuopė ir če atsiminė, kad pro kapus važiuoja ir žino, kad vis če vaidinasi; perimtas baime suriko: ,,„ui, ukas če!?.. lipk lauk!.. ar tu velnias esi?.. lipk lauk!.. — Bet sėdintis vežimėlij nė truputį nesikrutino; tada žydas, pagriebęs „„cicalus“, pradėjo poteriaut ir mosuodamas kumelaitę vijo, kaip tik stengė bėgti. Mato tupintis nebijo nė cicalų — kaip tupi, teip tupi. Važiuoja da smarkiau. Pradėjo vėjas didesnis darytis ir pradėjo smirdet, lyg butu vėjas į ką issivoliojęs. Vel žydas suriko: „Nu, lipk lauk!.. Nešik galviji.... ar girdi?.. lipk!l.... — Tupintis ne nesikrutino. Zydas da labjaus pradėjo poteriaut, bet ir tai nieko nepagelbėjo. Sudėjęs du pirštu kryževai ir rodydamas priešais tupintį suriko: ,, Nu, jeigu velnias ėčsi, žiurčk!.... kas če.... ar matai — kryžiūus.... nu, lipk jau lauk", aš jau dūrsiu su kryžių — lipk!...." — Matydamas, kad ir tai nieko negelbsti, žydas miklino, kaip druts kumelaitę, norėjo kuogreičiaus dasiirti į kaimą, o smirdėti be paliovos nepaliovė. Privaževo kaimą, tupintis iššoko iš vežimėlio ir padėkavojo už ką parvežė: — „Dekui, žydeli, už ką pavėžinai, butu manę apšvitę iki bučiau parėjęs. "
O tai buvo vienas vaikinas iš to paties kaimo, kurį pareinant iš pylies pavijo. - Kaip žydas sustojo ant savo reikalo, tas įsilipo ir tuno, nes žino, kad žydas žinodamas gal jį nevežtu ir vel, lig ant nelaimės, ussimanė ant savo reikalo — ar tai lipsi? — nes žydas butu palikęs. Ką daryt? ,„Skęsdamas ir už britvos griebiesi"— reik į vežimėlį taršyt.
Žyds per durnumą turėjo baimę, o vaikinas savo kitrumu kojas užsivadavo. (Vžrašyta Srėbaluose.)
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Lietuviškos pasakos yvairios · 3 dalis, 1904, Nr. 35
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
