Apė velnių, žmogų ir jo sunų

Kad kitą kartą buvo pavargęs žmogelis, turėjo vėnturtį sunų; tą sunų leido pas vieną poną mokįtis amato, o tas buvo velnius (burtinįkas). Kada praėjo trys metai, ponas žmogeliui liepė ateiti sunų atsimti, sakydamas: ,„jaigu pažįsi, katras tavo suuus, galėsi atsimti;" vienog žmogelis ueįspėjo. Ponas sako: ,,dabar ateisi po trijų metų, tada atsimsi, o dabar, už ką neįspėjei, turi netbutinai da tavo sunus tris metus pas manę tarnauti." O kad sukako vėl trys metai, žmogelis teipgi nepažinojo ir vel turėjo sunus pasilikti ant trijų metų. Sukakus jau devyniems metams, žmogelį vel ragino sunų atsimti. Eidamas pas savo sunų liudnas, nes žino, kaip sunų išvaduoti; lig ant laimes, rado šale kelio ubagelį besėdintį; tas davė jam rodą: ,,„nučjęs pas savo sunų ir vėl neįspėsi ir jau turės likti visai tavo sunus pas tą poną, ale kaip tau parodys tris šunis, tai tu tik žiurčk iš katro akių bėgs ašaros, tai tas tavo bus sunus." "Teip ir padare.... Kada nuėjo žmogelis pas poną savo sunaus atsimti, vėl jam parodė tuos tris šunis, bet šits greit įspėjo, katras jo sunus — atidavė; atsisveikinę ir padekavoję už mokslą išėjo namo".

Teisybė — sunus buvo gerai išmokįtas, nors vargo devynis metus. Vieną kartą sunus sake į tėvą: „tėti, mes teip vargei gyvename, butu labai gerai prasimanyt šiek tiek skatiko; aš pasiversiu į ožį, o tu vesk manę ant

"A

turgaus parduoti, ale da ką šakysiu, manę parduosi, tik mano vadžio nė už jokius pinigus neparduokie." "Teip ir buvo: sunus pasivertė į ožį, o tėvas veda į. turgų parduoti, ir vos ant turgaus atėjo, tas ponas, jo mokįtojas, tuojaus nupirko — gana norėjo ir vadį nupirkti, bet tevas nepardave. Ponas vezdamas ožį namo", tol tik matė, pakol iš turgaus išėjo, o sunus vėl sugrįžo pas tėvą žmogumi. Sulaukus antro turgaus, vėl sunus pasivertė į jautį, o tevui įsakė: „tete, jautį parduok, o sietą nėjokiui budu." Tėvai nuvedė į turgų, teipgi tas pats ponas pirko, norėjo netbutinai ir sietą nupirkti, bet žmogelis nepardavė; ir tuo kartu sunus parėjo, ištrukęs nuog pono. Trečią kart' sunus pasivertė į žirgą ir sako. „„tėte, vesk manę parduoti, kiek tu prašysi, tau tiek užmokės, bet kamanos neparduok." Ant turgaus atėjus, vėl tas pats pons nupirko žirgą, o kad užpuolė tėvą pražyt kamanos, pardavė ir kamanę. Ponas iš turgaus jojo raitas ant žirgo namo'. Arklys matydamas, kad iš pono sunku bus issisukti, issinovė iš kamanos, poną išmetė nuog savę, o pats šoko begti. Ponas matydamas, kad žirgas ištruko, pats pasivertė į vilką ir staigu vijosi; žirgas pamatęs, kad jį pavys ir sudraskys. pasivertė į žie. dą anksinį ir nukrito pas merginą,kurį tuom kartu skalbe žlugtą ant upelio; mergina pas'ėemus ir ussimovė ant piršto. Ponas sugryžęs namo", neissimislino, ką padaryti, kaip tą žiedą iš tos mergiuos išgauti. Tam kaime, iš kurio mergina buvo, buvo karčema; to' karčemo' vieną vakarą padarė gužynes (jaunimą), teipgi nuėjo ir ta mergina su žiedu ussimovusi. Ponas merginą šokįdamas ir meilaudamas ap6 ją, kaip gyvai norėjo išviliot žiedą, nors pasimieruot, tada žiedas į merginą prašneko: „gali jam duoti, tik dabok duodama jam manę, numesk manę ant žemės." "Teip ir padarė: 1usimovus nuog piršto, buk netyčioms, numetė ant žemės; tada žiedas pasivertė į šiaudą, 0 ponas į grudą miežio, vel šiaudas pasiverte į gaidį, prišokęs ir sules6 grudą. Katrie buvo to- 8e gužynčse, sako, kad tik tuokart smala pasmirdus ir prapuolė puonas. (Vžrašyta Naujabutij'.)