Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Seniau, jeigu kas prapuldavo ar kas atsitikdavo, tai Žmonės kaltindavo velnią, sakydami: — Gal velnias jį nunešė; gal velnias ji nujojo!
Velniui tos žmonių kalbos labai nepatikdavo. Kartą nuėjo jis prašyti Dievą, kad žmonės jo taip nebekaltintų. Dievas jam liepė nulipdyti iš molio panašų į šunį gyvulį ir praminti jį vilku. O nulipdžius vilką, kad jis būtų gyvas, Dievas liepė velniui tris kartus, atsistojus prieš jį, šitaip sakyti: — Vilke, vilke, griebk mane! — ir vilkas būsiąs gyvas. Velnias nuėjo pakrūmėn, nulipdė vilką ir sako:
— Vilke, vilke, griebk Dievą! — Taip tris kart jam tarus, vilkas vis tiktai netapo gyvas. Tada velnias vėl nuėjo pas Dievą skųstis, kad vilkas nepalikęs gyvas. Dievas vėl liepė sakyti: — Vilke, vilke, griebk mane, bet negriebk Dievo!
Velnias nuėjo prie vilko, pasilenkė berželį ir mano, kad, kai vilkas jį griebs, tai jis su berželiu kils aukštyn. Vieną kartą velniui pratarus: — Vilke, vilke, griebk mane! — vilkas sujudėjo. Antrą kartą jam pasakius: — Vilke, vilke, griebk mane, — vilkas pasiruošė griebti. Trečią kart jam taip pasakius, vilkas puolė griebti velnią, bet velnias su berželiu ėmė kilti aukštyn — ir vilkas jam įkando kojon, ir kraujo lašas nulašėjo vilkui ant kaktos. Taip atsirado vilkas, ir žmonės jo labai bijo, nes ant jo yra velnio kraujo. Nuo to laiko, jei kas atsitinka, žmonės, užuot velnią kaltinę, kaltina vilką,
Užrašė R. Mergiūnas. Pasakė St. Strutinskas, Bakšėnų, k. Salamiesčio par.
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 2 (1930), 1930-01-01T00:00:00Z, Nr. 4
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
