Velnias ir vilkas

Pasakoja pas mus seni žmonės, kad seniai, labai seniai, Viešpats Dievas lipdęs iš molio visokius daiktus, gyvus ir negyvus. Velnias jau buvęs seniai sutvertas, kai Dievas lipdęs šunį. Matydamas, koks naudingas bus žmogui gyvulys šuo, velnias pasiryžęs būtinai ką nors pragaištingo žmogui padaryti. Tada atėjusi velniui galvon mintis padaryti vilką. Bet norint ką sutverti, reikėjo, kad Dievas leistų. "Taigi ir prašo velnias Dievą, kad leistų jam vilką sutverti. Dievas leido, tik su ta sąlyga, kad vilkas niekam nekenktų. Velnias gavęs nors ir tokį leidimą, ėmęsis darbo — ir vilkas buvęs greit baigtas. Tada ėję per vieną kaimą: Dievas, velnias ir vilkas. Ir taip jiems bekeliaujant viename kieme pasipainiojo žąsinas, kuris, galvą pro vartus iškišęs, žiūrėjo, kas gatve eina. Tuoj ir pasirodė, ką vilkas mokąs: jis, pasisukęs prie vartų, tik krimst žąsinui galvą — ir nukando. Supyko Dievas,

kodel vilkas nesielgia taip, kaip jo sutverėjas, velnias, buvo pažadėjęs. Kad davė Dievas velniui kumščiu per snukį, net barzda tam vargšui nukritusi. Nuo to laiko visi velniai ir liko be barzdų. O apie vilką Dievas pasakė, kad žmogus neprisijaukinsiąs jo į savo namus ir naudos iš jo neturėsiąs. Delto ir negalima vilko prisijaukinti.

Užrašė D. Urbas, Švainikai, Smilgių val.