Ragana pamotė ir trys broliai.

Senai, labai senai buvo karalius. Jis turėjo tris sūnus. - Karalienė buvo jiems pamotė. Sūnūs užsimanė pasivažinėti, plataus pasaulio pamatyti. Įsisėdo į laivą ir pasileido plaukti. Pakilo audra. Vėjas juos nunešė į kelintą karalystę. Du broliu išlipo iš laivo ir nuėjo į miestą, jaunesnysis gi pasiliko. Vyresnieji broliai tame mieste apsinakvojo. Jaunesniam tebūvant laive, atlėkė trys baltos paukštytės ir taip jos prašneko: „Ką aš žinau“, sako viena, ir kita sako: „Ką aš ži-' nau“;-ir trečia: „Ką aš žinau“. „Paukšiytės sesytės, ką jūs žinot, tai ir man pasakykit“, prašė brolis. „Ne, negaliu, nes ištiks nelaimė. Kas tuos tris žodžius prakalbės, tai pavirs akmenimi Higi kelių. Kai parvažiuosit namo, tai atbėgs šyva kumelė, įsikandusi gromatą. Kas: tą gromatą perskaitys, tai akmenimi pavirs“. Ant rytojaus atėjo brofiai, ir vėl visi leidosi toliau keliauti. Bevažiuojant užklupo naktis: Du broliai eina į miestą nakvoti, jaunesnysis pasilieka laive. Ir vėl. atlėkė trys baltos paukštytės. Viena sako: „Ką aš žinau“, antra sako: „Ką aš žinau“, 5 trečia tą patį sako. Brolis klausia: „Paukštytės sesytės, ka jūs žinot, ir man pasakykit“. „Ne, negalima. Kas tuos še-. šis žodžius pasakys, pavirs ligi pusei akmenimi. Kai parvažiuosit namo, ateis pamotė jūsų pasitikt ir ant Iekštės atneš sklenyčias vy-. no ir duos jums atsigerti. O tos sklėnyčios bus užnuodintos. Reikia. pasisergėti“. Atėjo išsimiegoję broliai, sėdo į Jaivą ir važiavo namo..

Vėl užpuolė naktis. Privažiavo miestą. Vyresnieji siuntė jaunesnį brolį į miestą. Tas nėjo. Ejo vėl vyresnieji broliai į miestą nakvoti, o laive vėl pasiliko tik jauniausias: Tuoj atlėkė trys baltos paukštytės, ir viena sako: „Ką aš žinau“, kita sako: „Ką aš žinau“, ir trečia sako: „Ką aš žinau“. „Paukštytės sesytės, ką jūs žinote ir man pasakykit“. „Ne, negalim sakyti, nes ištiks nelaimė. Kas tuos devynis žodžius prakalbės, pavirs visas į akmenį. Kai parvažiuosite namo, tai tėvas iškels didelį balių. Kai nueisit gult, tai ateis smakas su devyniomis galvomis ir jus prarys“. Atėjo broliai iš miėsto, sėdo į Jaivą ir nuvažiavo namo. Privažiuojant kraštą, pamatė šyvą kumelę atbėgant ir gromatą įsikandus atnešant. Jaunesnysis brolis, kuris sėdėjo stiebe, išlipo, priėjo prie krašto laivo ir davė šoble per nasrus. Gromatą išmušė iš nasrų, ir ji nukrito į jurų dugną ir nuskendo. Vyresnieji broliai ėmė barti: „Reikėjo paimti ir paskaityti: gal kokios naujienos yra surašytos“.

„Tai, mielieji broliukai, iš džiaugsmo. Tiek laiko nebuves namie!“ Išlipo ant kranto ir eina namo. Pasitinka pamotė ragana. Ant aukso Jekštės išnešė tris sklenyčias vyno. Jaunasis brolis besišvaistydamas suklupo, pamotį pastumėjo ir sumušė visas sklenyčias. Broliai ėmė smarkiai barti: „Reikėjo priimti mano pasitikimą“, „Ką darysi, aš iš džiaugsmo. Tiek laiko nebuvau namie“. Suvažiavo giminės, pažįstami ir pradėjo balių kelti. Po baliaus nuėjo visi gulti. Visi sugulė. Tik įauniausiasis pasiliko su šoble, abrusu ir šepečiu bestovįs prie durų.

tai ir smakas beįkišąs vieną galvą, brolis čiaukšt ir nukirto. Ir antrą ir trečia — ir visas galvas iškapojo. Paslėpė visas galvas, kraują numazgojo, užsibraukė švėbelį, žiūri — Iašiukas kraujo ant pamotės raganos veido. Norėjo nušluostyti, bet negalėjo, tai Iaižyti ėmė. Bet nelaimei — ėmė ir perkniubo, ir pabudino pamotę. Toji sušuko: „Žiūrėkite, mielieji sūneliai, žiūrėkite, jis nori manęs nužudyti“. Tuoj šoko visi iš lovų, užsižiebė žiburį tr pamatė, kad turi šoblę, ir viedrą kruvino vandens. Sujudino visus svečius. Tuoj suėmė jauniausiąjį brolį ir pasodino į kalėjimą. Suvažiavo visi karaliai teismo daryti. Nuteisė sudeginti. Sukrovė didelį laužą. Pamotė tuoj pradėjo kurti kuodidžiausią ugnį. Tada jis paprašė: „Palaukite, broliai, leis kite man devynis žodžius pasakyti“.

Pamotė ragana nenorėjo, kad brolis pasakotų, bet jam teisėjai leido, ir jis ėmė pasakoti: „Broliai, kai jūs nuėjot į miestą, tai atlėkė trys baltos paukštytės ir sako viena: „Ką aš žinau“, antra: „Ką aš žinau“, ir trečia: „Ką aš žinau“. Aš klausiu: Paukštytės sesytės, ką

»Jjūs žinote, man pasakykit. — Jos sako: Bus nelaimė. Kas tuos tris žodžius pasakys, tas iki kelių akmenimi pavirs. Kai privažiuosit prie krašto, pamatysit šyvą kumelė atbėgančią, nasruose gromatą ainešančią. Kas tą gromatą perskaitys, tai akmenimi pavirs“. Ir jaunasis brolelis tuojau pavirto iki kelių akmenimi. Visi draudžia toliau kalbėti, žinoma, išskyrus pamotę raganą. Bet jis nenutilo. Nutilęs, kur dings, pavirtęs iki kelių akmenimi? Papasakojo toliau: „Kai judu nuėjota antrą naktį į miestą nakvoti, tai vėl atlėkė tos trys baltos paukstytės ir prabilo: „Ką aš žinau ir t.t.“ Aš klausiu: Paukštytės seselės, ką jūs žinote, ir man pasakykit. Jos sako: — Mes negalime sakyti, nes bus bėda. Kai tuos šešis žodžius pasakysi, tai pavirsi iki juosmeniui akmenimi. Kai parvažiuosite namo, tai ateis pasitikti pamotė, nešdama užnuodintą vyną. Taip ir atsitiko, bet aš priėjau, sumušiau sklenyčias.“ Ir tuoj jis pavirto ligi juostos akmenimi.

Brolis toliau tęsė savo pasakojimą: „Trečią naktį judviem nuėjus, atlėkė vėl trys baltos paukštytės ir vėl sako: — ką aš žinau, kita: — ką aš žinau, ir trečia tą pat. Aš vėl jų prašau: Paukštytės sesytės, ką jūs žinot ir man pasakykit. Negalima, — sako paukštės: —kai tuos devynius žodžius ištarsi, visas akmenimi pavirsi. Kai parvažiuosit namo, iškels tėvas didelį balių. Bet kai nueisit gulti, ateis smakas su devyniomis galvomis tr jus pasmauks. Taip ir atsitiko, tik aš tą smaką užmušiau.“ Baigęs pasakoti, jis visas akmenimi pavirto.

Matydami tai, visi patikėjo, kad jaunesnysis brolis tiesą pasakė. Ėmė tada ir įmetė pamotę raganą į ugnį. Vyresniuoju broliu ateidavo pas akmenį ir verkdavo, verkdavo.

Vieną kartą beverkiant, ėmė ir prabilo akmuo. „Papiaukita abų =zavo sūnus, patepkita krauju akmenį, aš koks buvau ir vėl būsiu“. Taip ir padarė. Akmuo pavirto žmogum. Jis atsikėlęs ir sako: „Tai ilgai miegojau“. „Kad ne mudu, tai dar būtum ilgiau miegojes. Mudu del tavęs du vaiku papioveva“. „O, ka, ka, kal“ — nusikvotojo jaunesnysis brolis: — „Ką judu kalbata! Štai ana atbėga jūsų vaikai“. Teisybė, žiūri — vaikai atbėga. Sugrįžę linksmi namo, iškėlė balių dar didesnį, dar gražesnį, kaip pirma kad buvo. Tris dienas gėrė, uliavojo, žalią midų aikvojo. Ir aš ten buvau ir geriau, tik burnoj neturzėjau, nors per barzdą varvėjo.

Papasakojo Judyta Ivonaitytė.