Kaip kalvis dangun pateko.

Keli tūkstančiai metų atgal gyveno kalvis. Jis turėjo mažą stu“ belę ir kalvę. Gerai ir ilgai kalviavo, bet atėjo ir senatvė, negalėjo duonos užsidirbti. Sumanė eitt į platų pasaulį, kaipo pavargėlis. Beeidamas sutiko tokį ponaitį. Ponaitis: klausia: „Kodel toks nuliūdęs?“ „Et, ką čia nebūsi nuliūdęs — pinigų neturiu, neturiu ko valgyti“. „Na, gerai, aš tau paskolinsiu pinigų“, sako ponaitis: „bet po trijų metų man turėsi grąžinti. Be to, savo krauju pasirašysi vekselį“. Ponaitis davė tris šimtus rublių. Parėjo kalvis namo ir gyvena. Dirbinėja, kiek gali, Sykį žiūri — šventes Petras beatjojąs. Prašo pakaustyti, mat, jo arklys vieną pasagą pametęs. Pakausčius arklį, šv. Petras paklausė, kiek užmokėti. Kalvis sako: „Aš noriu, kad mano kalvėje į krepšelį, kur vynys sudėtos, kas ranką įkištų, be mano leidimo jos neišimtų. „Gerai“, sako šv. Petras. „Mano trioboje yra kedė, kas atsisės, kad be mano paliepimo neatsikelių“. „Na, gerai“. „Mano sode yra obelis: kas į ją įlips, kad be mano paliepimo neišliptų“. Už trijų metų atėjo tas pats ponaitis ir reikalauja: „Kailvi, kalvi, atiduok pinigus!“ Kalvis sako: „Palauk biskį. baigiu ratą kaustyti“, -- ir prašo toliau: „Susimildamas, paduok iš šio krepšio vynių“, Ponaitis įkišo ranką ir neišima. Tada kalvis, pasigriebęs įkaitintas reples, kujį, kad ėmė duoti, kad ėmė jį gnaibyti, ponaitis tik

prašosi gyvą tik paleisti ir pinigų nereikalaus, lauks, kiek tik panorės. Kalvis paleido. Ponaitis bėgo ir išbėgo. Po kiek laiko atėjo jo bro- Its. „Ei, tu, atiduok pinigus. Tu mano brolį kankinai—manęs nekankysi!“ „Prašau, ponaiti, sėsk ant šios kedės, aš pabaigsiu kaustyti arklį“. Ponaitis atsisėdo ir negalėjo atsistoti: Kalvis tą dar Iabiau pylė, dar labiau gnaibė. Ponaitis pradėjo prašytis. Kalvis atleido, o ponaitis kad ėjo, tai ėjo, kaip akis išdegęs. Praėjus kiek laiko, žiūri — atvažiuoja ponas su šešeta arklių. Sustojo prie kalvės ir šaukia kalvį: „Kalvi, ei kalvi, eikš šen!“ Kalvis išeina nuliūdęs. „Aš tave vešiuos dabar, tu nekankinsi mano brolių daugiau“. Senelis visiškai nusigando. „Mielas poneli, Jeisk nors nusiprausti; su tokiu ponu šitaip nė važiuoti negražu“. Ponas Ieido nusiprausti. „Poneli, taip man pakvipo obuoliai“, sako kalvis. Ponas sako: „Na, gerai, aš eisiu papurtyti, mulkiau tu!“ Įsilipo į obelį, papurtė ir neišlipa. Kalvis greit. atsinešė įkaitusių geležių, kaip ėmė deginti, žnaibyti —ponelis tik prašosi ir gana: „Leisk, kalveli, dovanok man“. Kalvis, gerokai apdeginęs, apsvilinęs, paleido. Ponas greitai įšoko į karietą ir nuvažiavo. Kalvis toliau ramiai sau gyveno. Kartą susiėjęs šventadienį su kaimynais, paprašė jų, kai jis numirs, tai kad jam įdėtų į grabą kujį ir vynių. Neilgai reikėjo laukti mirties, ji greit atėjo. Kalviui numirus, kaimynai pasistengė jo valią išpildyti — įdėjo kujį ir vynių. Kalvis, numiręs, nueina į dangų, prašosi pas Dievą, kad leistų. Dievas sako: „Kai kaustei šv. Petrui arklį, ne visas vynis įkalei, apgavai“. Eina į peklą. Velniai, pamatę kalvį ateinat, tuojau duris užsirakino: mat, jie tai buvo tie ponaičiai, kurių jis tiek prikankino. Kalvis nusiminė. Neleidžia jo nei į dangų, nei į peklą. Ilgai stovėjo ties peklos durimis. Velnias viens panorėjo pažiūrėti kalvio. Iškišo galvą per rakto skylę — kalvis, išsiėmęs cveką, pikšt pikšt ir prikalė. Velnias kad šoks, kad šoks, ir išlupo duris. Kalvis įeina į peklą. Visi velniai išsigando ir išlakstė po-svietą. Dievas tada pasiėmė kalvį į dangų, o velnius vėl į peklą suvarė.

Papasakojo Ona Paukštienė iš Lušnos.