Sigutė

Kitą syk buvo brolis. Jis turėjo seserį Sigutę, labai. gerą ir gražią mergaitę. Gyveno juodu prie pamotės- Žiežūlos, bet nežinojo ją esant ragana. Pamotė turėjo ir savo tikrą dukterį, kuri buvo negera ir nedaili; ta sėdėjo kerčioje, lyg viešnia, pasipuošusi, išsipusčiusi, ir niekoneveikė.

Kolei brolis buvo namie, ir Siguiės gyvenimas nebuvo persunkus, nors pamotė jos kęste neužkentė. Bet

vieną kartą prireikė broliui išjoti į karą, į tolimas šalis, ir jo sesuo liko viena prie pamotės. Ir pradėjo pamotė visaip Sigutę varginti: ji sunkiausius turėdavo atlikti darbus, trūsties aplink namus, 0 vasarą gyvulius ganyti. Pamotė nė į akis nesileido Sigutės: toji apsidirbus, apsitrūsus valgė ir miegojo tvartuose, draugė su „gyvuliais. Taigi Sigutė tolydžio vaikščiojo visa suskretusi, mMurzina. ;

Tuose namuose buvo juoda kalaitė ir juoda karvutė. Tiedvi mokėjo šnekėti, nes senovėje, sako, ir gyvuliai kalbėję. Namieje Sigutė per dienų dienas vadžiojosi su kalaite arba nuėjusi milžti—su karvute. Užsišnekėjusi su katra, dažnai užmiršdavo apie namų darbus arba milžimą ir už tai gaudavo nuo pamotės rėkti. Pamotei vis rodėsi, kad jai Sigutė permaža uždirba, kad pervirš ji dar dykinėja.

Vieną dieną, Sigutei genant gyvulėlius, ragana liepė nusivilkti marškinius ir, duodama kuodelį pakulų, taip teigia (drūtu balsu):

„Susiverpki verpimėlį, Išsiauski audimėlį: Pasisiūsi—bevilkėsi“.

Sigutė, ką darys, išsivilko ir, pačmusi pakulų kuodelį, verkdama išginė į mišką. Nusiyvariusi kaimine, apsikabino juodosios karvutės kaklą ir taip rauda, taip aimanuoja, kad, rodos, širdis plyšta.—mat, kada ji susiverpsianti sau marškinėlius? Pagailo karvutei Sigutės, ir ji sako (Taibu balsu):

„Vai, Sigute, piemenėle, Nė tu verki, nė raudoki: Aš suverpsiu marškinėlius“,

Suglemžė snukiu karyutė pakulų kuodelį, suėdė ir po valandos atrijo gražius drobės marškinėlius. Sigutė gražiai dėkojo karvutei ir pabučiavo ją į snukutį.

Kada vakare Sigutė parginė ir ragana pamatė ją gražiais drobės marškiniais, tai nūste panūdo ištirti, kaip ji taip greit galėjo susiverpti sau marškinius. Ant rytojaus, Sigutei genant, ragana vėl liepė nusivilkti marškinius ir, duodama pakulų kuodelį, taip taria (drūtu balsu):

= GO =

„Susiverpki verpimėlį, Išsiauski audimėlį: Pasisiūsi—bevilkėsi“

Kada Sigutė išginė, ragana išsiuntė savo dukterį pažiūrėti, kaip toji verps marškinėlius. Raganos duktė pasislėpus už medžių matė viską: kaip anoji apsikabinus juodosios karvės kaklą verkė, kaip karvė suėdė pakulas ir kaip paskui atrijo marškinius, ir parėjusi namo išpasakojo ką mačiusi savo motynai. Raganai dinkt į galvą: „Kad Sigutę ir gyvuliai užtaria ar užvaduoja, tai broliui parjojus ji viską gali išpasakoti, atsišaukti ant liudininkų — gyvūlių, ir man bus bėda.“ Todėl ji įsigeidė Sigute kaipnorint nusikratyti: išgalvojo ją sudeginti. Tuojau ji ir jos duktė pradėjo kasti pirkčioje duobę po slenksčiu ir kasė per dieną ir per naktį. Ant rytojaus, Sigutei genant, ragana jau nebeatėmė marškinių, bet, priešingai, dar paglamonėjo ją. Kada Sigutė galėjo jau būti nusivarius gyvulius į mišką, ragana prikūrino krosnį ir susėmusi žarijas supylė jas į tą duobę, kur buvo iškasta po slenksčiu, Paskui duobę dailiai užgrindo žagarais, žagarus apskleidė šiaudais ir ant tų šiaudų užpylė žemių; paskui viską sulygino, ir duobės kaip nė nebūta. Kada Sigutė parginė, ragana pirmą sykį po brolio išjojimo pradėjo vadinti jąją:į pirkčią (drūtu balsu):

Eik, Sigute, eik, dukrele! Šilta duona šiandien kepta, Rūkšti gira vakar raugta:

Pasivalgai—atsigeri.“

Sigutė jau buvo beeinanti, bet čia jai pasipainiojo kalaitė, kuri viską buvo mačius, ir perspėjo ją (laibu balsu:

„Neik, Sigute, neik, sesele! Po slenksčiu žarijų duobė:

Kaip tik eisi, ir įpulsi.“

Ragana užriko ant kalaitės: „Ko tu čionai po priemene vištas baidai?“ "Tuojau sugavo ją ir uždarė į kamarą. Bet Sigutė nėjo ir išliko gyva. Ant rytojaus vėl ta pati. Kada Sigutė parginė, ragana vėl vadina ją į pirkčią;:

o

„Eik, Sigute, eik, „dukrele! ilta duona šiandien kepta, Ruūkšti gira vakar raugta: Pasivalgai—atsigeri.“ Bet kalaitė, kur buvo kamaroje, išgirdo raganos žodžius, ir sako: | „Neik, Sigute, neik, sesele! Po slenksčiu žarijų duobė: Kaip tik eisi, ir įpulsi.“ Sigutė nepakluso ir nėjo, 0 ragana perpykus įbėgo į kamarą ir išsuko kalaitei pirmutinę koją. Ant rytojaus, Sigutei parginus, ragana vėl šaukia: „Eik, Sigute, eik dukrele,“ ir tt. Kalaitė vėl perspėjo: „Neik, Sigute, neik, sesele,“ ir tt. Ragana perpykus nubėgo ir antrą išsuko pirmutinę koją kalaitei. Taip-pat buvo trečią ir ketvirtą dieną: ragana išlaužė kalaitei abi paskutini koji. Penktą dieną, Sigutei parginus, ragana vėl šaukia: „Eik, Sigute, eik, dukrele,“ ir tt. Kalaitė dar kartą perspėjo Sigute: ragana perpykus nubėgo ir ištraukė jai liežuvį. 5eštą, dieną, Sigutei parginus, ragana vėl šaukia: „Eik, 5igute, eik, dukrele“, ir tt. Jau nebebuvo, kas perspėja: Sigutė ėjo, ipuolė į duobę ir—sudegė. Ragana, susėmusi paskui jos pelenus, nunešė ir supylė po vartais. Ant rytojaus kaiminę ginė jau raganos duktė. Juodoji karvė, priėjusi prie vartų, ant kvapo pažino Sigutės pelenus, liežuviu lyštelėjo, žalia seilė dryktelėjo, ir iš peienų išlėkė antis... | Sigutės brolis, pasibaigus karui, grįžo namo. Jam teko joti per mišką. Bejodamas ir išgirdo savo sesers balsą ir sustojęs klauso, o jam nematyti, iškur dainuoja (laibu balsu): „Vai, broleli, raitelėli! Pamotėlė—raganėlė Kasė duobę po slenkstelių, Pylė pilną žarijėlių. Vai, broleli, raitelėli! Pamotėlė—raganėlė Pylė duobę žarijėlių, aukė mane, našlaitėle:

m BP

— „Lik, Sigute, eik, dukrele! Šilta duona šiandien kepta, ' Ruūkšti gira vakar raugta:

Pasivalgai — atsigeri“.— Vai, broleli, raitelėli!

Aš paklusau pamotėlės, Aš paklusau raganėlės:

Kaip tik ėjau, ir įpuoliau. Vai, broleli, raitelėli! Pamotėlė — raganėlė Sėmė mano pėlenėlius,

Pylė po pačiais varteliais. Vai, broleli, raitelėli!

Juoda karvė lyštelėjo, Žalia seilė dryktelėjo:

Aš pavirtau į antelę“.

Antgalo brolis besidairydamas. pamatė ir antaitę, kuri taip jam dainavo. Pradėjo jos klausinėti, ir toji jam viską išpasakojo. Jis labai perpyko ant raganos ir ryžosi jai atkeršyti. |

Jis storai ištepė savo žirgą derva su sakais, ir joja namo. Ragana, išgirdusi posūnį parjojant, aukso tauro ir vynu nešina išėjo. iš svirno jo pasitikti. Tas pamatęs raganą drykt nušoko nuo arklio į kitą pusę. Pamotė sako: „Sūneli, patrauk žirgą nuo tako, aš jo bijausi“.— „Geras žirgelis,—nespirs; pastūmėk, močiute, ranka, ir pasitrauks“. Toji tekštelėjo, ir ranka prilipo. Ragana sako: „Būneli, ranka prilipo“. — „Mušk kita, — atšoks“. Mušė kita, ir kita prilipo. „Spirk koja,—abi atšoks“, ir koja prilipo. „Spirk kita“, ir ta prilipo. Ragana, strukabiznės pagauta, pradėjo prašyties. „Mušk kakta, visa atšoksi“. Ragana mušė kakta, ir kakta prilipo. Tada Sigutės brolis sako: „Tai tau, tai tau, pamotėle, skausti mano seserėlė, tai tau, tai tau, raganėle, --degint: mano gražuolėlė“, o atsisukęs į arklį šiaip pasakė: „Bėk, Žirgeli, kur kojos neša, kur akįs mato, barstyk, drąpstyk raganos smegenėlius po visą pasaulį“, įr žirgas. išdrumbėjo. ..

(Ir dabar žiemą, kad pasnigus gerokajį šąla, sniegas žiba ant saulės, tai raganos .gmegens).