Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kitą kartą, senų-senovėje, Dievas, bauzdamas žmonių giminę, aptvindė visą žemę, kad prigertų žmonės. Vienam Nojui tebuvo dovanota gyvybė. Jam Dievas liepė pasidirbti didelį laivą ir plūduriuoti jame, kol būsiąs tvanas, su visa savo gimine ir visokiu gyviu.
Dievo nusprendimas labai nepatiko velniui: šis būtinai norėjo, kad paskęstų visiteli žmonės ir visas gyvis. Todėl, ištikus tvanui, jis ryžos pats išnaikinti, jei ne visą gyvį, tad bent Žmonių giminę, „kuri buvo Nojaus laive prieglaudą radus,
— ų( —
Velnias, pasivertęs pele, išgraužė laivo dugne skylę. Vanduo ėmė sunkties į laivą. Žaltys pirmas pamatė bėdą, prislinko priė skylės ir užkiso ją savo uodega. Taip jis sutūrėjo vandenį, ir vanduo, kol buvo tvanas, nebebėgo į laivą.
Nusekus vandenims, laivas sustojo ant Ararato kalno, ir Nojus su gimine ir visais gyvuliais išliko gyvas ir sveikas.
Dabar Dievas aplankė Nojų. Pasišaukes žaltį, sako:
— Kad tu išgelbėjai žmonių giminę, duosiu tau maistui gyvulį, kurį pats pasiskirsi.
—Paskirk man, Viešpatie, kiek laiko, idant galė- "Čiau ištirti, kurio gyvulio yra gardžiausias kraujas.
Dievas sutiko.
Žaltys išsiuntė uodą ir įšakė, kad paragautų visokių gyvulių kraujo ir paskui praneštų jam, kurio yra visų-gardžiausias kraujas. Uodas ilgai skraidė po žeme, ragavo visokių gyvulių kraujo ir pažino, kad žmogaus kraujas yra visų-gardžiausias, ir su tokiu atsakymu grįžo pas žaltį.
Becrįždamas sutiko kregždę ir klausiamas, kur buves, atsakė:
— Buvau išskridęs, žalčio liepiamas, paragauti, kurio gyvulio yra gardžiausias kraujas. Grištu jam pasakyti, kad saldžiausią kraują turi žmogus.
Sulig tais uodo žodžiais kregždė šoko ant jo ir ištraukė jam liežuvėlį. Uodas nebegalėjo ištarti nė Žodžio ir be žado. grįžo pas žaltį. Kregždė paskubėjo paskui jį.
Dievui paklausus, kieno kraujas yra visų-gardžiausias ir saldžiausias, uodas tik suzįzė, ir niekas negalėjo suprasti, ką jis norėjo pasakyti.
Tuomet kregždė atsiliepė:
Viešpatie! uodas sako, kad gardžiausią kraują turinti varlė.
— "Tai varlė tesie tau maistui visą tavo amžį, —tarė Dievas į žaltį, ir nuo to laiko žalčiai minta daugiausia varlėmis.
Žaltys, supykęs ant kregždės, norėjo jai įkąsti ir grobė už uodegos, bet vikrus paukštelis išspruko ir nua E
skrido šalin, palikęs žalčio nasruose tik savo uodegos vidurį.
Nuo to laiko kregždė turi visuomet uodegą iškąstu vidurių.
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- 1905 Jablonskis, Jonas Lietuvių Pasakos, Nr. 7
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
