Karalius Saulis

Matai, tamista, aplinkui čia kalnai ir koki dar kalnai. Tokių kitur nepamatysi. Dabar pliki, kaip plikio viršugalvis, niekur nė krūmelio. Tai ponas Pacatickas, dovanok jam, Viešpate, juos taip gražiai nušlavė. Palaidūnas buvo ponas. Sako, Vilniuje begyvendamas, pinigus rieškučiomis iš savo buto lango barstė gatvėn. Mat, gerėjosi, kaip žmonės, tuos pinigus berinkdami, pešėsi. Ar tai tiesa ar ne, pasakyti negaliu, tik žinau, kad iš tėvų paveldėjo kelis dvarus; Masališkės, Kucūnai, Niedzingių dvaras vis tai jam priklausė, -o kai mirė, jo žmonai pasiliko tik šis vienas ir tas nualintas. O mirė visai dar jaunas.

Pirma čia aplinkui buvo didžiausi miškai, girios. Šitoji didelė pieva, kurią matai pakalnėj, sako, senovėje buvusi didžiausia pelkė, klampumynai, bet prakasė grovius, nusausino, ir dabar gera pieva. Miškus ponas iškirto ir tik senas pavadinimas — Kalnagiriai arba, kaip dvare vadina, Liasagurai — kalba, kad seniau čia didelių miškų - girių būta.

Toje pievoje, gana atstu nuo krašto, matai kalną. Iš čia jis atrodo ne per aukštas, bet prieik arčiau, pažiūrėk, pamatysi, kad jis mažiausiai turi penkiasdešimtis sieksnių aukščio. Tai piliakalnis, senovėj žmonių rankomis supiltas. Senovėj, gal keli šimtai metų tam atgal, ant šito piliakalnio stovėjo dideli dvarai ir juose gyveno, kaip žmonės kalba, kažkokis karalius, labai galingas. Jis vadinosi Saulis, kiti sako, kad Saulka, ir tas dvaras irgi vadinosi Saulkų dvaras. Tasai Saulis turėjo sūnų, vienatūrį. Kaipo vienatūris, jis, žinoma, buvo labai išbiuręs ir ką tik panorėdavo, tai padarydavo. Visa jam buvo galima. Tą sūnų vadino Žvaigždikiu. Sako, gražus labai buvęs.

Kur dabar Giraičių kaimelis, ten, sako, tuomet buvęs kažkokis vienuolynas, kuriame gyvenusios moterys. Karalaičiui patikusi viena vienuolė, ir jis, įsibrovęs tenai, per prievartą ją paėmęs. O kai jam pastojęs kelią kunigas, kiti sako — net patsai vyskupas, jis liepęs jį plakti, paskui pririšęs prie arklio uodegos ir taip vedęs net namo, savo pilin. |

Kiti kunigai, visa tai sužinoję, ėmė laikyti juodas mišias prieš karalattį, 11 tuomet perkūnas trenkė dvaran ir įgrudo jį giliai žemėn, o visi, kurie tent buvo, akmenimis pavirto. Jei kas nueitų dviliktą valandą Kūčių nakties, tas ir dabar išgirstų, kaip ten, viduje kalno, dejuoja akmenimis pavirtę. Ir taip jie kentės, iki pasauliui ateis pabaiga.

Papasakojo Jonas Mickevičius iš Vinkšninių sodžiaus.