VĖLĖS
Į sakmių mišką

Raganos · 1926 M. RINKINYS

Užkeiktas karalaitis

Leidinyje nurodyti tautosakos užrašytojai ir pateikėjai · 2 min. skaitymo · Šaltiniai ir teksto kilmė

SUSIJUSIOS BŪTYBĖS Ragana

Šios sakmės vaizdinys · DI meninė interpretacija Pažvelgti iš arčiau
Senojo leidinio tekstas

Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.

Sako Vinkšninių piliakalny esąs užkeiktas karalaitis. Užkeikusi jį yra viena raganė, kurios dukterį jis ėsąs labai nuskriaudęs. Tuomet pas mus

dar yra buvę dideli burtininkai ir raganiai, kokių dabar nebėra. Kunigai juos išnaikė. Toji raganė buvusi labai galinga ir gyvenusi kažkur apie Daugus. Yra, kuriė sako, ji buvusi Daugų ponia. Karalaitis per prievartą jos dukterį esąs pagrobęs. Toji raganės duktė buvusi labai graži, ir motina, bijodama, kad jos kas neišvogtų, ją buvo pasiėpusi vienuolyne, bet karalaitis tasai, sužinojęs, kur ji randasi, nakčia įsibrovė vienuolynan ir pasiėinė ją Tuomet raganė užbūrė jį ir pavėrtė akmenimi, o karalaičio dvaras žemėn įgriuvo. "

Kalnagirių arba Liasagurų ponas, kurio pievose tasai piliakalnis randasi, norėjo nukasti tą kalną ir atkasti ten įgriuvusį dvarą; jis suvarė daugel žmonių — tuomet dar baudžiava buvusi — ir ėmė kasti. Jam prisisapnavo, kad jo namus ir laukus užliesiąs Daugų ežeras, jei jis nesiliausiąs kasęs. Bet ponas sapno dabon neėmė, tik dar pasakodamas apie tai žmonėms saldžiai pasijuokė. Jam sapnavosi vieną naktį, antrą ir trečią. Ketvirtą dieną pranešė žmonės, kad Daugų ežeras sujudo. Ponas nenorėjo tikėti, bet štai atjoja žmonės ir sako, kad jau eina: Ir tikrai, mato žmonės, kad ežeras kalnu rituoja. Tuomet išejo iš bažnyčių kunigai su visa brostva ir su švenčiausiu ir ten, kur ežerą patiko, ten jis ir apsistojo ant kalno. Ir taip atsirado Niedzingių ežeras aukštai ant kalno. Daugų ežeras nuo tų laikų tapo ne tokis didelis ir gilus, kaip kad jis seniau yra buvęs. Ir dabar dar jis nerimaują ir tankiai pasikelia, lyg eiti rengtųsi.

inoma, ponas tuomet labai nusigando, liovėsi kasęs ir daugiau nebemėgino,

Papasakojo Vincas Pacelis iš Mikniūnų sodž.

Šaltinis ir teksto kilmė
Leidinys
Tauta ir žodis. Kn. 4 (1926), svetainės įrašo Nr. 2
Skaitmeninė kopija
Internet Archive
Licencija
Public Domain Mark 1.0