Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Senais laikais, kai dar nebuvo nei Niedzingių bažnyčios, nei Niedzingių dvaro, nei Liasagurų, gyveno kažkokis ponas, kurio dvaras stovėjo ant Vinkšninių piliakalnio. Jis buvo labai piktas ir daugel blogo darė žmonėms, labai juos kankino. Tuomet ponai daugel galėjo, net užmušti žmogų galėjo ir nieko jiems nebuvo: žmonės jiems baudžiavą eidavo, jie žmones ant šunų mainydavo. Taigi ir tas ponas, sako, net kažkokis karalaitis, galėjo su žmonėmis daryti visą, ką panorėjo. Pasakoja, kad netoli jo dvaro buvęs vienuolynas. Vieni sako, kažkur netoli Giraičių kaimo, kiti, kad kur dabar Pilvingių
sodžius. Tame vienuolyne gyvenusi irgi kažkokia karalaitė ar kito kokio didelio pono duktė. Kai ji gimė, jai burtininkai buvo išpranašavę, kad per ją jos tėvams gręs didelis pavojus, per jų žentą, reiškia, josios vyrą, ir todel tėvai nenorėjo jos leisti už vyro ir atidavė vienuolynan, kad jį vienuolė liktų, Dievui pasišvęstų. Sako, ji buvusi labai graži. Karalaitis, apie ją sužinojęs, įsiveržė tan vienuolynan, sudegino jį ir vienuoles ištrėkė. Šventas tėvas išgirdęs tai, prakeikė karalaitį, ir jo pilį trenkė perkūnas, nukovė visus, kur ten buvo. Tik vienas karalaitis yra išlikęs gyvas, nes už bausmę jis liko akmenimi paverstas ir taip suakmenėjęs kankinsis iki pasaulio pabaigos.
Papasakojo Juozas Sapiega iš Sapiegiškių kaimo.
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Tauta ir žodis. Kn. 4 (1926), svetainės įrašo Nr. 5
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
