Vinkšninių piliakalnis

Kai aš buvau dar visai mažas, dešimties metų, man teko piemenauti. Tuomet, pamenu, pas mus skerdžiavo senas senas žmogus, Kalanta vadinamas. Ar tai jo buvo tikra pavardė, ar jį tik piemenys taip praminė, dabar negaliu pasakyti. Negaliu pasakyti, ir iš kur jis buvo, iš kokio sodžiaus. Tik žinau, kad jis daugel daugel pasakų mokėdavo, kurias pasakodavo piemenims. Apie kiekvieną vietelę jis tiek daugel žinodavo visokių baisių atsitikimų, jog mes budavo bijodavomes ir laukan vienas eiti. Gal mus tik tyčia senis baidė, kad pasijuoktų iš vaikų, o gal ir tikrai seniau žmonėms daugiau vaidenosi, negu dabar. Kai iškirto girias, pranyko ir monai ir laumės, o gal todel, kad jais žmonės nebetiki dabar ir tik juokiasi, kai koki seniai, kaip aš, imam pasakoti, kas saniau dėdavosi. Tad pamenu, kad Kalanta dauge! daugel pasakodavo apie Vinkšninių piliakalnį. Daugel aš esu šiandien užmiršęs, tik pamenu, kad jau suaugusiu vyru bebūdamas vis dar bijojau eiti pro kalną, nors turiu tiesą pasakyti, kad visą amžių pragyvenau, ir niekuomet man ten nepasivaideno.

Taigi kiek pamenu, Kalanta pasakojo, kad labai senai, kuomet dar pas mus karaliai buvo, gyveno mūsų krašte karaliūnas. Jis liepė supilti tarpu klampių balų aukštą kalną, ant kurio pasistatė stiprią pilį, dabartiniai prantant, tvirtovę. Tenjis begyvendamas karaliaus nebeklausė, kunigų nebevengė ir Dievo žinot nežinojo. Jis turėjo išgalvojęs savo dievą, kuriam pastatė didelę bažnyčią irgi tarpu Pilvingio balų, toje vietoje, kuri dabar „Sala“ vadinama. Ten jis apgyvendino žmones, kurie tos jo bažnyčios prižiūrėdavo. Ir jis versdavo visus žmones ne katalikų bažnyčion vaikščioti,

bet jo prakeikton ir tenai melstis piktajam, su kuriuo jis, matyti, buvo susidėjęs. O kurie nonorėdavo, tuos kankindavo ir net nužudidavo. Kankindavo netik prasčiokus žmones, bet net ponus ir kunigus. Sulaiko kurį, tuo ir veda savo bažnyčion, kad nors tai būtų kunigas, ir liepia kloniotis piktajam, o jai tasai nepanori, čia pat jį užmuša ir pakasa žemėn. Daugel, sako, žmonių žuvo tokiu būdu. Pagaliau kunigai ėmė skųstis šventajam Tėvui, o tasai atrašė karaliui, kad negerai jis karaliauna, jei pas jį, jo karalystėj toki dalykai dedasi. Karaliui buvo didelė gėda, ir jis pareikalavo, kad karaliūnas į jį atvažiuotų ir pasiteisintų, pasižadėtų pasitaisyti ir toliau taip piktai nesielgtų, bet karaliūnas jo nepaklausė ir dargi jo pasiuntinius užmušė. Tuomet karalius ėjo prieš jį su didelių vaisku. Bet karaliūno pikto čerauninko būta, ir karalius, kad ir su dideliu vaisku, nugalėti karaliūno negalėjo. Nori, sako, į kalną prieiti, o čia didžiausias ežeras, nori juo priplaukti, o čia ežeras ima liepsnoti. Ir kunigai mišias laikė ir vyskupai meldėsi, bet nieko negelbėjo. Tuomet parašė karalius šventam Tėvui, kas dedasi, ir šventas Tėvas patarė pasiųsti į karaliūną žmogų, kuris pavogtų jo šoblią, nes visa to karaliūno galybė tai jo šoblioje. Kai tik jis neteks savo šoblios, neteks ir galimybės burtus daryti. Karalius, gavęs tokį laišką, paskelbė duosiąs dideles dovanas tam, kuris apsiims įsivokti karaliūno pilin ir pavokti jo stebuklingąją šoblią. Bet nei kareivių tarpe, nei ponų, nei prasčiokų žmonių tarpe tokio narsuolio neatsirado: tiek visi bijojo karaliūno. Tuomet karalius sušaukė „visų mokyčiausių žmonių, kad jie pasitartų ir surastų būdą, kaip toji šoblia išgauti. okytieji susirinko, ilgai knygas vartė, ilgai tarėsi, pagaliau štai ką karaliui pranešė: toji šoblia esanti švento Jurgio šoblia. Kas ją turi savo rankoje, tas gali visą pasaulį nukariauti, visus karalius pamušti. Todel šventas Jurgis mirdamas paslėpė ją, kad niekas nesurastų ir didelio kraujo pralėjimo pasauly nepadarytų, bet karaliūnas per savo burtus sužinojęs, kur jį randasi, ir išgavęs. Tą šoblią gali iš jo išgauti tik nekalta, skaisti mergelė. Kitam žmogui jį rankosna nesiduosianti. Išgirdęs tas kalbas, karalius baisiai nusigando; iš kitos pusės, ir jis labai panorėjo tą stebuklingąją šoblią turėti. Todel paskelbė visoj savo karalystėj, kad jis apves tąją mergelę su savo sūnumi ir padarys jąją karaliene, kuri išgaus tą stebuklingąją šoblia.

Tokia mergyna atsiradusi buvo, bet kaip ji išgavo, ar abelnai išgavo, pasakotojas jau nebeatsimina. Tik girdėjęs iš kitų žmonių, kad karaliūnas tasai liko prakeiktas ir akmenimi pavirto, o jo pilis giliai žemen prasmukusi. Kas atsitiko su tąja šoblia, ar ji pateko karaliaus rankosna, ar kur kitur dingo, pasakotojas dabar nebeatmena. Tik kaip per miglas pamena, kad kažką apie tai Kalanta buvo pasakojęs, bet ką, atminti visai negali, nes tai buvo labai senai.

Papasakojo Jonas Gicevičius iš Vinkšninių sodžiaus.